Pasakos – vienas seniausių žmonijos dvasinio paveldo klodų. Harmoningai subalansuota simbolinė medžiaga pati savaime veikia gydančiai, stimuliuoja psichikos struktūrų brandą ir transformaciją. Pasakos augina. Galbūt todėl jas taip mėgsta vaikai. Tačiau pasakos įdomios ir svarbios ne tik jiems. Suaugusieji į pasaką gali žiūrėti kaip į individo psichikos lauką, kuriame kiekviena figūra įkūnija tam tikrą savybę ar jų kompleksą. Būtent tokiu būdu pasakas analizuoti siūlo Karlo Gustavo Jungo pasekėjai – jungiškosios analizės psichoterapeutai. Šiame straipsnyje analizuojama vieno žymiausių Lietuvos kraštotyrininkų Jurgio Dovydaičio užrašyta pasaka „Pavogtos karaliaus dukterys“.
Trumpas pasakos turinys.
Gyveno kartą karalius, kuris turėjo tris paaugusias dukteris ir ką tik gimusį sūnų. Norėdamas sužinoti, kada bus dukterų vestuvės, karalius nuėjo pas burtininkę ir sužinojo, kad jų vestuvių niekas nematys, nes kai mergaitėms sueis dvylika metų, vieną iš jų pagrobsiąs elnias, antrą – banginis, trečią – erelis. Karalius siekė apsaugoti dukteris, statė sargybas, tačiau burtininkės pranašystė išsipildė: sulaukusias dvylikos jas pagrobė minėti gyvūnai. Paūgėjęs karaliaus sūnus iškeliavo ieškoti seserų. Kelionėje karalaitis pergudravo du raganius ir įgijo stebuklingus batus. Jais apsiavęs karalaitis surado seseris, susipažino su svainiais – gyvūnais, naktį atvirstančiais į žmones. Užsitikrinęs jų palaikymą, gavęs šerių, žvynų ir plunksnų, kuriomis naudodamasis sulauksiąs svainių pagalbos, karalaitis iškeliavo gelbėti jų sesers, užkerėtos stipriausio raganiaus. Ją suradęs sužinojo, kad jos vyro – raganiaus – galia slypi jūroje panardintoje geležinėje dėžėje, kurioje yra uždarytas zuikis, tame zuikyje – karvelis, karvelyje – kiaušinis, kurį sudaužius raganiaus galia bus prarasta. Užkerėtosios karalaitės ir svainių padedamas, jaunuolis sunaikino raganiaus galią. Pasaka baigėsi seserų ir brolio vestuvėmis. Bendrieji bruožai Stebuklinės pasakos dažniausiai prasideda kokia nors stygiaus situacija – psichologine problema. Individuacija (tapsmas unikaliu ir nedalomu) taip pat prasideda susidūrus su neišsprendžiamu konfliktu ar situacija. Aklavietės išgyvenimas griauna Ego puikybę, stimuliuoja vientisos ir autentiškos asmenybės pasireiškimą, tikro ryšio su savimi ir kitu išgyvenimą, sudaro sąlygas atsiverti Savasčiai (Marie-Louise von Franz). Pasakos pradžioje sutinkame karalių ir keturis jo vaikus. Į akis krenta tai, kad gausiai šeimai trūksta moters - žmonos ir motinos. Vienas iš pasakos veikėjų – kūdikis – „ką tik gimęs sūnus“. Kūdikio gimimas simbolizuoja Ego atsinaujinimą; potencialą, kurio realizacijai reikalingas nuolatinis įdirbis. Iš pasakos fabulos matyti, kad kūdikis – karaliaus sūnus – yra pagrindinis pasakos veikėjas. Jo kelionės ir darbai atspindi vyro Ego raidą, sąmoningumo plėtrą, vis naujų elementų įdiegimą. Taigi, pagrindinė pasakos linija – vyro individuacija, vykstanti per Animos – moteriškojo prado, iracionalumo, jausmų, dvasinės dimensijos – paieškas ir integravimą.
Karalius, karalienė ir burtininkė
Pasakos pradžioje matome karalių. Karalius simbolizuoja Ego – sąmonės centrą, kuris siekia kontroliuoti visus psichikos procesus. Kad karalius sėkmingai valdytų, sąmoningos nuostatos turi būti nuolat papildomos pasąmonės duomenimis. Šioje pasakoje nekalbama apie karalienę, kuri simbolizuotų moteriškąjį pradą – iracionalumą, jausmus – plačiąja prasme pasąmonę. Galime daryti prielaidą, kad Ego ryšys su pasąmone yra nepakankamas, psichikoje dominuoja „vyriškos“ – racionalios ir logiškos nuostatos, o dėmesio iracionalumui, jausmams stinga. Karalius eina pas seną burtininkę ir klausia jos, kada būsiančios jo dukterų vestuvės. Vidiniame plane šis įvykis simbolizuoja Ego bandymą užmegzti ryšį su pasąmone, užtikrinti bei kontroliuoti kaitą ir augimo procesą. Senoji burtininkė (pasąmonė) pripažįstama kaip žinanti ir išmananti, galinti numatyti, tačiau ji nepriimama kaip lygiavertė: karalius neketina jos klausti, ką ji mano apie susidariusią situaciją, juolab neprašo pagalbos auginant dukras ar pan. Tokiu klausimu jis išsako įsivaizdavimą, kaip toliau turėtų klostytis įvykiai, ir nori sužinoti tik vieną „smulkmeną“, kada gi visa tai įvyksią. Karaliaus pozicija atitinka Ego, susitapatinusio su tėvo kompleksu, nuostatą, nukreiptą į savąsias gelmes. „Aš nusprendžiau, kaip viskas turi būti, ir veiksiu pagal planą, nepaisydamas nei savo, nei kitų jausmų, nuojautų ar fizinės savijautos“ – dažna „stipraus“ žmogaus pozicija. Nuvertinus intuiciją, iracionalumą, bandymas išlaikyti ryšį su šia svarbia ir galinga pasaulio pažinimo funkcija įgauna primityvią išraišką. Pavyzdžiui, imama tikėti ekstrasensais, astrologais, kitais išoriniais ekspertais, kurie netgi be paties žmogaus dalyvavimo gali nusakyti ar net pakeisti jo gyvenimą, jo lemtį. Karalius įspėjamas, kad išankstiniams įsitikinimams ir lūkesčiams nelemta išsipildyti. Senoji burtininkė išpranašauja, kad dukrų vestuvių niekas nematys, nes kai joms sukaks dvylika metų, pirmutinę pagrobs elnias, antrą – banginis, o trečią – erelis. Karalius užsirūstina – kaip ir dauguma stiprų Ego turinčių žmonių, kai išgirsta, kad ne viskas bus taip, kaip jie numatė ir pasiruošė. Jis atmeta burtininkės žodžius ir, siekdamas apsaugoti dukteris, pastato sargybas. Sargybos – gynybiniai mechanizmai (būdai, kuriais žmonės bando išvengti nerimo, liūdesio, baimės), kuriuos taiko Ego, susidūręs su frustracija. Gynybinių mechanizmų naudojimas leidžia išgyventi tiems, kuriuos palietė gilios ir sunkiai sprendžiamos problemos. Gynybiniai mechanizmai padeda atlaikyti susidariusią situaciją, tolygiau paskirstyti ją lydintį emocinį krūvį. Tačiau jei gynybų taikymas tampa itin dažnu, tai trukdo įsisąmoninti realybę. Energija iššvaistoma stiprinti gynybinius mechanizmus, užuot sprendus problemą.
Pagrobimas
Sargybos (kaip ir gynybiniai mechanizmai) anksčiau ar vėliau nebepadeda. Vos sulaukusios dvylikos metų, karaliaus dukros pagrobiamos. Situacija, kai sulaukus paauglystės vaikams nutinka kažkas neįprasta, dažna ir pasakose, ir gyvenime. Pasakose jos atsikanda stebuklingo obuolio ar įsiduria verpdamos ir užmiega, juos užburia ar pagrobia, arba jie patys randa priežasčių iškeliauti į platųjį pasaulį. Ir visa tai nutinka netgi tada, kai tėvams šie pavojai yra išpranašauti ir jie bando jų išvengti, statydami bokštus ir sargybas, išmesdami verpimo ratelius. Deja, šios apsaugos priemonės veikia tik iki lemtingo amžiaus. Nežinia, kas būtų, jeigu tėvai (tiek pasakiški, tiek gyvenimiški) lemtingam vaikų amžiui ruoštųsi kitaip. Jei jie ne stiprintų, bet silpnintų apsaugas ir leistų bandyti verpti, ragauti įvairiausių obuolių ir pasirinkti tinkamus, vaikščioti įvairiais maršrutais, patiems atpažinti pavojus ir mokytis jų išvengti. Akivaizdu, kad apsaugų stiprinimas – sargybos ir tvoros – neveikia. Apie tai kalbama pasakose, tai patvirtina gyvenimas. Kokias idėjas seserų pagrobimas perteikia vyro individuacijos požiūriu? Pagrobtos seserys – kitų psichikos darinių užgožta Anima, kuri – pati siela, tai, kas anapus sąmonės. Vyro raidos užduotis – atrasti ir sąmoningai išlaisvinti šią psichikos dalį, kurios raidai ir raiškai trukdo kai kurios Ego ar kitų kompleksų savybės. Pirmąją seserį pagrobia elnias. Elnias – grakštus ir nepaprastai gražus gyvūnas. Jo ragai, daugeliu požiūriu visiškai nefunkciškos ataugos, naudojamos išimtinai poravimosi laikotarpiu kovojant dėl patelių. Daugelio tautų elnias laikomas šviesos (psichologine prasme – sąmoningumo) nešėju. Kartais elnias yra ir melancholijos simbolis, nes mėgsta vienumą. Vyras, kurio Animą užgožia pernelyg didelis racionalumas ir sąmoningumas, gali patirti loginei redukcijai nepasiduodančias jausmines būsenas – liūdesio ar melancholijos, sentimentalumo epizodus. Tik protą ir logiką pripažįstančio vyro situacija pavojinga tuo, kad jis gali būti užvaldytas neįsisąmonintos Animos ir išveikti instinktyvumą, pasiduodamas spontaniškiems seksualiniams impulsams. Šiai ego infliacijos būsenai praėjus vyras gali pats stebėtis: „Nežinau, kas su manimi nutiko, kaip galėjo taip atsitikti.“ Antrąją dukrą pagriebė ir su ja į gelmes pasinėrė banginis. Banginiai puikiai nardo ir kartais su didele jėga išnyra iš vandens ir vėl krinta atgal, sukeldami vandens purslus. Tokio jų elgesio priežastys nežinomos, tačiau tai galėtų būti savęs demonstravimas, meilinimasis, bendravimo būdas, žuvų vaikymas, jėgos parodymas arba paprasčiausias pasilinksminimas, žaidimas. Vandens paviršiuje pasirodęs banginis – patrauklus ir žavus, prikaustantis dėmesį, tuo jis primena vyrą, neatsiskyrusi nuo motinos komplekso, užvaldytą „amžino jaunuolio“ (Puer Aeternus) archetipo. „Amžinai jaunas“ vyras atrodo energingas, žaižaruojantis gyvenimo džiaugsmu, kūrybiškas, laisvas, linkęs rizikuoti. Tačiau jis vengia bet kokių įsipareigojimų, bijo atsakomybės, bijo užaugti. Jis lengvai užmezga intensyvius, glaudžius santykius, energingai įsitraukia į jį sudominusią veiklą, tačiau, kaip ir egocentriškas, veiksmų padarinių nenumatantis vaikas, gali viską mesti, jei jo susidomėjimas išsenka. Apie tokius sakoma: „Daug žadantis“, tačiau jei bręsti, augti ir imtis nuolatinio darbo jie atsisako, pažadui įvykdyti gali pritrūkti vieno ar kito šimto metų. „Amžinai jaunas“ vyras psichologine prasme yra neatsiskyręs nuo motinos. Didelis šio komplekso reikšmingumas jam trukdo sąmoningai pažinti, pripažinti ir išreikšti savąjį moteriškumą (Animą), kuris suteiktų pastovumo, gebėjimo išlaikyti ilgalaikį ryšį, atpažinti savo ir kitų žmonių emocijas. Trečiąją dukterį nusineša erelis. Aukštai ir greitai skraidantis, jis tituluojamas paukščių karaliumi. Biblijoje erelis simbolizuoja Dievo visagalybę ir tikėjimo galią. Erelis siejamas su šviesa. Jis simbolizuoja laisvę, jėgą, stiprybę, ištvermę ir įžvalgumą, kontempliaciją ir dvasinį pažinimą. Iš paukščio skrydžio ereliui atsiveria daug platesnė perspektyva, jis gali aiškiai matyti ir įvertinti padėtį. Skrendantis erelis reiškia aiškų suvokimą ir pakilimą virš materialumo. Vyras, užvaldytas gebėjimų manipuliuoti mintimis, kelti ir svarstyti globalias filosofines ir socialines problemas, paprastai būna kritiškas ir itin reiklus aplinkiniams. Suabsoliutindamas mąstymo jėgą, jis nuvertina kitus pasaulio pažinimo būdus, neranda kelio į jausmų, emocijų, sapnų ir fantazijų pasaulį. Be to, erelis – ne tik šviesos ir tiesos nešėjas, šamanų bei žynių pagalbininkas ir globėjas, teigiamo veikėjo įsikūnijimas. Jis įkūnija išdidumą, puikybę, pasipūtimą ir tuščias pretenzijas. Ši simbolika atsispindi ir buitinėje kalboje, kai epitetas „erelis“ kalbant apie nutrūktgalviškumą, žmogiškų galimybių peržengimą, nesiskaitymą su apribojimais (pavyzdžiui, kelių erelis) vartojamas neigiama prasme. Galiausiai, iš tiesų, erelis yra kvailas, bailus paukštis, mintantis maita (Konradas Lorencas). Atsižvelgiant į tai, galime numanyti, kad vyrui, kurio Anima buvo pagrobta erelio, svarbiausia yra pasirodyti, būti matomam ir pripažįstamam. Jis gali būti linkęs itin abstrakčiai svarstyti problemas, manipuliuoti faktais, siekdamas pateisinti save ar nukreipti dėmesį nuo realių sunkumų. Jam labai stinga jo paties sielos – Animos, kuri abstrakčius ir nuo gyvenimo atribotus samprotavimus atgaivintų ir nudažytų jausmais.
Seserų beieškant
Ūgtelėjęs karaliaus sūnus iškeliauja ieškoti seserų. Pasakose mažai vietos skiriama tiesiogiai aprašyti jausmus, tačiau iš sakinio, apibūdinančio karalaičio pasiryžimą, galime nujausti jo nusivylimą ir rezignaciją („...eisiu ieškot, gal rasiu, o jei pražūsiu, tai pražūsiu“). Pasak Roberto Johnsono (1998), vyro psichologinę raidą galima suskirstyti į tris stadijas: 1. nesąmoningas vaikiškas tobulumas ir visybiškumas, kai vidinis ir išorinis pasaulis sudaro vienį; 2. sąmoningas nereikalingumo ir pažeidžiamumo išgyvenimas, dualizmo patyrimas; 3. sąmoningas vidinės pilnatvės išgyvenimas, sąmoningas vidinio ir išorinio pasaulio harmonijos atstatymas. Pagrindinio veikėjo jausmai liudytų, kad jis pasiekė antrąją psichologinės raidos stadiją. Vaikišką tobulumą pakeitė pažeidžiamumo, nereikalingumo jausmai, o vienovės būseną – dualizmas. Karalius tėvas atkalbinėjo sūnų, tačiau šis nepasidavė ir laikėsi pasiryžimo. Šis siužetas gali atspindėti tiek realų tėvų (vyresniųjų) siūlymą susilaikyti nuo žygių, kurie gali užtrukti visą gyvenimą, tiek vidines, iš tėvo komplekso kylančias nuostatas, kurios ragina palikti situaciją tokią, kokia ji yra. Tačiau jis nesitraukia – neišsižada savo sielos, yra pasiruošęs paaukoti už ją gyvybę. Siužetas, kai vyras ieško moters, ilgisi ir ieško ryšio su ja – dažnas tiek liaudies, tiek autorinėje kūryboje. Kartais šis siužetas kaip vienas pagrindinių motyvų atsikartoja daugelyje autoriaus kūrinių. Vienas iš tokio pasikartojimo pavyzdžių – žymaus suomių rašytojo Mikos Waltario romanai „Sinuhė egiptietis“, „Turmsas nemirtingasis“, „Mirties angelas“, „Mikaelis klajūnas“, „Mikaelis sultono tarnas“ ir kt., kuriuose pagrindinis veikėjas įvairiais būdais siekia užmegzti tikrą ryšį su aikštingomis, reikliomis ir įnoringomis moterimis. Šiose paieškose atsispindi vyro poreikis užmegzti autentišką ryšį su savąja Anima arba iracionalumu: emocijomis, nuotaikomis, jausmais ir nuojautomis, užuot tapus jų auka. Ryšys susiklosto (arba jo atsisakoma, pasirenkant kitą variantą) tada, kai kelionėse veikėjas patiria daug išbandymų, draugystės ir meilės ryšių, sėkmių ir nesėkmių. Atradęs ryšį su savo vidine moterimi, įsisąmoninęs skirtingus jos aspektus, jis išgyvena išsilaisvinimą, pasiekia trečiąją raidos stadiją – brandžią pilnatvę. Manytina, kad ryšį su Anima padėjo užmegzti Išminčiaus archetipo konsteliacija vyro psichikoje.
Batai
Iškeliavęs veikėjas pamatė du raganius, besimušančius dėl stebuklingų batų, kurių žingsnio ilgis – mylia. Karalaitis apsiėmė išspręsti raganių ginčą. Pasiuntęs juos lenktynių, pavagia batus. Herojus nestojo į tiesioginę kovą su raganiais, jis juos apgavo. Batai – valdžios ir laisvės ženklas. Antikoje avėti batus galėjo tik laisvi žmonės, vergai vaikščiodavo baisi. Psichologine prasme, pagrindinis veikėjas laisvę ir valdžią įgavo tada, kai susipažino, užmezgė ryšį ir nustatė sąveikos būdą su savo Šešėliu – tais psichologiniais aspektais, kurie laikomi negatyviais, jų atsisakoma, jie priskiriami kitiems žmonėms. Kartais prieš tuos bloguosius kitus, kurie pasižymi nuosavam Šešėliui būdingais bruožais, pradedama aktyviai kovoti nesuvokiant, kad iš tikrųjų kaunamasi su nuosavu Šešėliu (M-L von Franz). Pasak tyrinėtojos, susidūrus su blogiu tiesioginė konfrontacija yra neveiksminga. Daug produktyvesnė – nuosaiki pozicija, kai Ego pripažįsta savo Šešėlį, tačiau nesikoncentruoja į jį. Tai leidžia Ego vystytis toliau, neuždaro jo neišsprendžiamų problemų aklavietėje. Pasakos veikėjas nebandė sunaikinti raganių. Jis juos apgavo, pasiėmė jų batus ir keliavo toliau. Kai žmogus pažįsta ir pripažįsta savo neigiamus bruožus, jis gali jais sąmoningai pasinaudoti, nes gyvenime apstu situacijų, kai, pavyzdžiui, agresyvumas, plepumas, tingumas, gali būti sėkmingai pritaikyti. Tuomet sumažėja projekcijų, Šešėliui lieka mažiau energijos ir autonomijos. Siužetą analizuojant išorinių įvykių kontekste aptinkama svarbi žinia: kartais galima ir apgauti, nors tai ir prieštarauja krikščioniškam požiūriui bei daugumai tradicinių vertybių, blogus veiksmus draudžiančių teisinti gerais tikslais. Pasakoje atskleidžiama gyvenimiška išmintis – kartais gali nutikti situacijų, kai apgavystė neišvengiama. Bus geriau, jei žinosi, kodėl ir kam tai darai. Psichoterapinio proceso požiūriu stebuklingi batai, panašiai kaip ir kitos stebuklingos priemonės, padedančios įveikti didelius atstumus (skraidantis kilimas, sparnai ar kt.) simbolizuoja psichoterapeuto taikomus metodus ir technikas, skirtus pasąmonės turiniams pasiekti. Iš Šešėlio gauti batai simbolizuoja ir sąmoningos nuostatos pokytį: leidimą sau svajoti ir fantazuoti – persikelti į kitus pasaulius. Sugebėjimas persikelti į fantazijos pasaulį – svarbi prielaida atrasti Animą.
Karalaitės išvadavimas
Apsiavęs stebuklingais batais karalaitis aplankė seseris ir susipažino su svainiais – elniu, banginiu ir ereliu. Intrapsichiniu požiūriu, žmonės, virtę gyvūnais, simbolizuoja atmestas, nepažintas ir nepripažintas, instinktyvias, bemaž laukines asmenybės dalis. Ego užmezgė kontaktą su šiomis subasmenybėmis ir sužinojo, kad jo kelionė nesibaigė – teks surasti ir išlaisvinti svainių seserį, kurią laikė užkerėjęs „stipriausias raganius“. Svainiai šiame procese žada pagalbą: dovanoja šerių, žvynų ir plunksnų, kuriuos pridėjus prie kaktos šie prisistatysią. Kodėl šias medžiagas reikia dėti būtent prie kaktos? Kodėl nepakanka jas tiesiog turėti? Archaiškose tradicijose kakta siejama su protu, dvasinėmis sferomis. Induizme ir budizme nurodoma, kad būtent kaktoje esanti trečioji akis, kurios atsivėrimas – dvasinio tobulėjimo požymis (Dainius Razauskas, 2008). Kakta tepama aliejumi teikiant krikščioniškuosius sakramentus. Tai Dievo artumos, Šv. Dvasios palytėjimo ženklas. Matyt, laukinės, neprijaukintos asmenybės dalys, instinktyvumas gali būti prasmingai aktualizuoti tik pasitelkus protą, sąmoningumą, dvasines vertybes. Karalaitis, ieškodamas kelio pas užkeiktą svainių seserį, prie kaktos prisideda svainių dovanas – šerius, žvynus ir plunksnas. Psichologine prasme šis motyvas atitinka sąmoningą pasinaudojimą vidinėmis instinktyviomis galiomis. Viena plunksnelė atsiskyrė ir ėmė sklęsti, rodydama kelią. Plunksnos – intuicijos, dvasinės sferos simbolis. Per jas ženklus siunčia pasąmonė. Plunksna kyla ir skrenda net menkiausiam vėjeliui papūtus. Tai simbolizuoja jautrumą dvasiniam įkvėpimui, polėkiui, nepastebimam postūmiui (M-L von Franz). Plunksnos-kelrodės motyvą įspūdingai išnaudojo režisierius Robertas Zemeckis filme „Forestas Gampas“ (1994). Pagrindiniam filmo veikėjui Forestui pasakojant gyvenimo istoriją kartojami vėjyje besidraikančios plunksnos kadrai. Forestas – jautrus, naivus, paprastas ir geraširdis vaikinas. Nepaisant riboto intelekto, jis tapo didvyriu, milijonieriumi, laimingu vyru, nes visą gyvenimą klausėsi širdies balso. Plunksna karalaitį atvedė prie stataus kalno. Kalnas simbolizuoja dangaus ir žemės ryšį. Kalnuose vyksta dvasiškai reikšmingi įvykiai: apsireiškia Dievas, atnašaujamos aukos (Udo Beckeris, 1995). Gintaras Beresnevičius (2004), remdamasis lietuvių liaudies tautosakos analize, atskleidė, kad kalnas gali būti suvokiamas kaip kosmogoninis centras, iš kurio kuriamas pasaulis. Pasak lietuvių sakmės, kalno viduje aptinkamas laivelis, kuriame sėdi ponia su šuniuku. Šią figūrą G.Beresnevičius (2004) siejo ir su mirusiųjų pasauliu. Apie tai esą byloja laivas – priemonė, kuria neretai į amžinybę buvo plukdomi mirusieji, ir šuniukas – dažnas mirties vartų sergėtojas įvairių tautų mituose. Ponia atitiktų skandinavų deivę Nethus – turtų ir vaisingumo globėją. Karalaitis kopė į kalno viršūnę. Kopdamas į kalnus žmogus patikrina fizines ir psichologines galias, patiria ribines situacijas ir būsenas, turi galimybę iš tikrųjų – nė kiek nemeluojant ir nepagražinant – pažinti save ir kitus žmones. Kopimas į kalnus reikalauja drąsos ir nuolankumo, gebėjimo susikaupti, įvertinti daugybę išorinių ir vidinių veiksnių. Alpinistų folkloras byloja, kad kalnuose gyvenančios dvasios gali priimti, bet gali ir nepriimti į kalnus susiruošusių žmonių. Tų, kurie nepaiso galimų nepriėmimo ženklų (nepakankamai gero oro, pametamų daiktų, lūžtančio inventoriaus ar kt.) ir vis tiek veržiasi į kalnus, laukia pražūtis. Gyvenimas kalnuose sietinas su askeze, malda ir meditacija. Į kalnus pasitraukia atsiskyrėliai, keliaujama išbandyti savęs ir santykių. Kalne jaunikaitis randa urvą, ten – duris, už kurių sėdi merga. Anima neatsitiktinai aptinkama urve – siaurame žemės plyšyje, kuris laikomas įsčių simboliu. Anima pasiruošusi naujai atgimti. Tačiau karalaitė priklauso stipriausiam raganiui. Paprastai Išminčiaus archetipas pasakose iškyla kaip burtininko, mago, žynio, senuko ar kita visažinė, gelbstinti figūra, kai pagrindinis veikėjas atsiduria beviltiškoje situacijoje, kurios vienas nepajėgus suvaldyti. Šioje pasakoje Išminčius pavadinamas raganiumi. Nekeista, nes tikroji išmintis – ne vien begalinė kantrybė, giedras, šviesus, geraširdiškas ir lengvas būvis. Tai ir rūstus žvilgsnis, destruktyviosios gyvenimo pusės, mirties patyrimas, gebėjimas sąžiningai išbūti gyvenimo dramas ir tragedijas, baigtines ir nepakeičiamas situacijas, nepasiduodant „optimizmo tironijai“ (Chwin, S. „Optimizmo tironija“, http://www.satenai.lt/?p=19735), nesistengiant jų sušvelninti pozityviosios psichologijos „išmintimi“. Išminčiaus archetipui pažįstami ir suprantami pasąmonės, pačios gamtos dėsniai. Karalaitis, trokšdamas pasiekti savąją Animą, turi asimiliuoti Išminčiaus galias. Objektai, kuriuose paslėpta raganiaus gyvybė, sunaikinami – sudaužomi, sudraskomi ir kitaip įvaldomi (asimiliuojami). Herojui padeda pati Anima, kuri išsiaiškina, kaip pasiekti išmintį, kuri slypi pasąmonėje. Ir tikrai, išminties prireikia būtent tada, kai racionalus mąstymas jau niekuo nebegali pagelbėti ir stringa, formuoja uždarus ratus. Ištveriant ir priimant sunkias situacijas retai pritrūksta proto ir logikos, dažniau – pasąmoninės išminties. Siekiant Išminties Ego lieka pasyvus. Vietoj jo veikia Anima ir neseniai atrastos asmenybės dalys: banginis (įkūnijantis gebėjimą žaisti, t.y. ir fantazuoti) neria į jūros gelmes (pasąmonę) ir iškelia dėžę. Dėžė – turbūt vienas svarbiausių Išminčiaus atributų – gebėjimas kaupti ir atlaikyti patirtį. Iš dėžės iššoko zuikis – gyvybės, vaisingumo, tačiau ir baimės, silpnadvasiškumo, gašlumo simbolis. Zuikį sutrypė elnias (sąmoningumas vėl valdo!). Iš zuikio iššoko karvelis – taikos, tyrumo, Dievo malonės, bet ir apsėdimo, mirties, nelaimės pranašas. Karvelį pagavo erelis – tas, kuris aprėpia visumą, mato perspektyvą. Iš karvelio iškrito kiaušinis – gyvybės, vaisingumo, atsinaujinimo ir atgimimo simbolis. Karalaitis jį sudaužė. Pasaulis gimė iš naujo. Pasaka baigėsi keturgubomis vestuvėmis – priešybių jungtimi, vyriškojo ir moteriškojo prado integracija. Susituokė keturios poros. Keturi – harmonijos, Savasties simbolis. Ego tapo pats savimi. Visapusiškai laimingu jis tapo tada, kai atsiskyrė nuo raidą stabdančio saugumo ir iškeliavo, aukojosi, gelbėjo kitus, ieškojo savo sielos ir rado būdų ją išlaisvinti. Pasakos finalas liudija, kad daugiausiai gauna tie, kurie drąsiai atsiveria pasauliui, klauso jausmų, pripažįsta savo instinktyvumą, priima žmogiškas duotybes ir apribojimus, tačiau neužmiršta ir žmogiškumo, dvasinių buities ir būties aspektų.
Straipsnį spausdino „Šiaurės Atėnai“
