2017 metų knygų mugėje (vasario 23-26 d.) buvo pristatyta lietuviška Carl Gustav Jung RAUDONOJI KNYGA: LIBER NOVUS. Leidinys skaitytojui. Leidykla UAB Margi raštai Analitinės psichologijos kūrėjo C. G. Jungo „Raudonąją knygą“ beveik šimtmetį gaubė paslapties skraistė. 1913–1930 m. parašytas veikalas po ilgų svarstymų buvo išleistas tik 2009 m. Knyga sulaukė milžiniško susidomėjimo ir buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų. „Raudonoji knyga“ – labai asmeniška, tai Jungo „eksperimento su savimi“, savo pasąmonės ir jos ryšio su kolektyvine pasąmone tyrimo užrašai. Tačiau kartu ji sudaro visos tolesnės jo mokslinės veiklos šerdį, joje glūdi visų jo plėtotų teorijų užuomazgos. Pasak Jungo, „iš jos radosi visa kita“.  Plačiąja prasme „Raudonoji knyga“ yra asmenybės, jos sąsajų su aplinka, istorija, kultūra, religija studija, joje brėžiamos pagrindinės asmenybės ugdymo gairės, gvildenamos svarbios žmogaus būties problemos. „Raudonoji knyga“ – tai į raudoną odą įrišta paties Jungo kaligrafiškai perrašyta rankraštinė knyga, iliustruota jo piešiniais. Pirmiausia buvo išleistas faksimilinis leidinys, kurį sudarė kaligrafinio tomo faksimilės, vertimas į anglų k., išsamus įvadinis straipsnis ir platūs moksliniai komentarai. Vėliau buvo parengtas ir patogesnio formato Leidinys skaitytojui, kuriame atsisakyta faksimilių. Toks leidinys ir pateikiamas lietuvių skaitytojui. Leidykla UAB “Margi raštai”

Monografijoje tyrinėjamas santykis su autoritetu pasitelkiant psichoterapinių atvejų epizodų analizes, išskirtinį dėmesį teikiant sapnų ir simbolių aiškinimui, politinių represijų patirties įtakai.  Atskleidžiamas autoriteto daugiasluoksniškumas ir funkcijos, aprašoma raiškos būdų  ir reprezentacijų įvairovė, analizuojamas santykio su autoritetu poveikis vyro ir moters individuacijos procese, paliečiami autorystės, kūrybiškumo kilmės aspektai, transcendentinės patirties lygmuo.

Tai itin svarbus renginys, kuriame Lietuvos analitinės psichologijos asociacija buvo patvirtinta kaip tarptautinius reikalavimus atitinkanti mokymo įstaiga, o prof.dr. G. Gudaitė išrinkta į pasaulinės asociacijos valdybą. Šiame renginyje trys LAPA narės: Sigita Kemerienė, Eglė Minelgaitė Beinorienė  ir Jurgita Misiūnaitė, buvo priimtos į Tarptautinę analitinės psichologijos asociaciją tikrosiomis narėmis. Taip pat šiame kongrese buvo skaityti du LAPA analitikių pranešimai: Asta Adler (Zbarauskaitė) “I don’t have time for my child: mothers with low reflective function narrative analysis” Goda Rukšaitė “ Looking for authority in times of transition: where is my F/father?”

Prof. dr. Gražina Gudaitė šiuo metu baigia rengti knygą „Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“. Apie būsimą monografiją autorę kalbina 15min.lt .

2009 birželio 25-27 dienomis Vilniuje įvyko pirmoji  Europos analitinės psichologijos konferencija  „ Dialogas sandūroje tarp Rytų ir Vakarų: kultūrinio tapatumo praeitis, dabartis ir ateitis“. Konferenciją organizavo Lietuvos analitinės psichologijos asociacija kartu su Vilniaus universitetu. Konferencijos programą kūrė  ne tik Lietuvos specialistai, bet Europos šalių bei tarptautinės analitinės psichologijos asociacijų atstovai.Konferencijoje dalyvavo 235 dalyviai iš 29 šalių. Svarbu pažymėti, kad dalyviai gana tolygiai atstovavo ir vadinamųjų  Rytų ir Vakarų regionus. Turėjome svečius iš tokių Vakarų šalių, kaip: Šveicarijos, Vokietijos, Anglijos, Italijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Austrijos, JAV, Kanados, Norvegijos, Danijos, Ispanijos, Australijos, Izraelio. Taip pat iš vadinamojo Rytų bloko: Estijos, Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Slovėnijos, Serbijos, Čekijos, Lenkijos, Bulgarijos ir, žinoma, Lietuvos. Džiugu pastebėti, kad į Vilnių susirinko ir ryškiausi mokslinės krypties  analitikai - konferencijoje  dalyvavo profesoriai iš Ciuricho, Frankfurto, Bazelio, Vienos, Harvardo, Paryžiaus,  Essex, Milano ir kt. universitetų; o taip pat ir garsūs tarptautinės asociacijos bei pagrindinių Europos šalių asociacijų prezidentai, kurie rūpinasi šios srities atstovų bendrijų kūrimu bei kvalifikuotu analitinės psichologijos taikymu praktikoje. Konferencijoje buvo perskaityti 64 pranešimai, kuriuos skaitė 20 šalių atstovai.Lietuvai, kaip ir kitiems mažiems kraštams, yra ypač aktuali kultūrinio tapatumo problema, kurios sprendimas šiuolaikiniame pasaulyje yra svarbus ne tik politikams ar kultūros darbuotojams, bet ir psichologams. Bene tiksliausiai šios idėjos esmę atspindi  konferencijos atidarymo kalboje išsakyti V. Kast  žodžiai - “kultūra, kultūrinis tapatumas suteikia mums ne tik tapatumo jausmą, bet kartu tai yra ir prasmės žemėlapis, kuris reiškiasi tekstuose, religijoje, dainose…”    Džiugu pažymėti, kad Lietuvos atstovai aktyviai dalyvavo  konferencijoje ir skaitė įdomius pranešimus šia aktualia tema. Tai D. Gailienės ir G. Gudaitės  plenarinis pranešimas „ Kolektyvinės traumos įveika”, kuriame buvo analizuojama sunkūs mūsų istorijos epizodai, siekiant atskleisti ne tik kolektyvinių traumų sukeltus psichologinius padarinius, bet ir jų išgijimo galimybę. Įdomūs ir daug dėmesio sulaukė lietuvių analitikų pranešimai, kuriuose pavyko sėkmingai integruoti psichoterapijos ir kultūrinių ištakų sąsajas. Tai Godos Rukšaitės pranešimas „ Baltiškasis kraštovaizdis vidinėje moters kelionėje“, kuriame atskleidžiama kultūrinio tapatumo įsisąmoninimo procesas ir jo svarba išgijimui. Tai Elonos Ilgiuvienės pranešimas  „ Gydantieji simboliai ir depresija”, kuriame siekiama parodyti, kaip specifiniai simboliai talkina įveikiant depresijos sukeltą kančią. Tai  Algio Petronio pranešimas „ Kančios ir mirties prasmės beieškant”,  kuriame  analizuojant dievdirbio Šepkos kūrybą, buvo siekiama atskleisti kultūrinės savasties ieškojimo kelią. Minėti pranešimai integravo ne tik žodinius  tekstus, bet  ir  senąsias mūsų dainas, meno kūrinių fragmentus ir mūsų karšto vaizdinius. Kita grupė lietuvių pranešimų kėlė svarbius klinkinius asmeninio tapatumo ieškojimo klausimus. Tai A. Zbarauskaitės pranešimas „ Ankstyvųjų ryšių deprivacija ir tapatybės raida paauglystėje - gyvenimo istorijos pasakojimo analizė” ir N. Grigutytės „ Seksualinę prievartą patyrusių merginų motinos komplekso konsteliacija”. Minėti pranešimai buvo grindžiami moksliniais tyrimais, kurie šiuolaikiniame pasaulyje yra labai vertinami, ypač kai kyla psichoterapijos pritaikomumo ir veiksmingumo klausimai.  Džiugu, kad lietuvių pranešimai apėmė gana platų problemų spektrą ir tinkamai reprezentavo tiek mūsų kraštą, tiek pačių analitikų asociaciją.                Apie konferenciją buvo skelbta tokiuose Lietuvos laikraščiuose, kaip:  „ Lietuvos žinios” ir „ Atgimimas”; “ Literatūra ir menas”; žurnale „ Nervų ir psichikos ligos”, taip pat internetiniuose puslapiuose www.lapa.lt ; www.iaap.org .; www.vu.lt . Konferencijoje dalyvavo  žurnalistai iš pasaulyje gerai žinomų žurnalų “Spring: A Journal of Archetype and Culture ” (leidžiamas JAV) ir “ The Journal of Analytical Psychology. An international Publication of Jungian Practice and Theory “(leidžiamas Londone) “, “Jung journal” (leidžiamas Vokietijoje).          Ir konferencijos dalyviai, ir atskirų organizacijų atstovai vieningai pripažino, kad pirmoji Europos konferencija buvo sėkminga, kad įvyko tinkamu laiku, ir tinkamoje vietoje. Daugelis pažymėjo, kad konferencija buvo labai gerai organizuota ir kad konferencijos svečiai galėjo patirti lietuvių svetingumą, kuris leido ne tik gerai jaustis, bet ir kūrė tinkamas sąlygas  dalinimuisi ir sunkiais, ir džiugiais dalykais. Ko gero, tai irgi yra mūsų kultūrinio tapatumo dalis, kuri yra svarbi ir įsisąmoninant savajį savitumą, ir užmezgant ryšius su kitų kultūrų atstovais.Konferencijos pabaigoje buvo vieningai nutarta, kad užsimezgę dialogai turi būti plėtojami. Nutarta ir toliau organizuoti Europos analitinės psichologijos konferencijas, siekiant spręsti ir konkrečius klausimus (pvz.profesinio rengimo ir kvalifikacijos standartų klausimas), ir prisidedant prie Europą integruojančių procesų. Kita panašaus pobūdžio konferencija planuojama po trijų metų. Belieka tik pasidžiaugti, kad mūsų grupė jau įnešė svarų indėlį į šį sudėtingą procesą.         Gražina Gudaitė Organizacinio komiteto pirmininkė

Dialogas sandūroje tarp Rytų ir Vakarų: kultūrinio tapatumo praeitis, dabartis ir ateitis   2009 birželio 25-27 dienomis Vilniuje įvyko pirmoji  Europos Analitinės psichologijos konferencija  „ Dialogas sandūroje tarp Rytų ir Vakarų: kultūrinio tapatumo praeitis, dabartis ir ateitis“. Konferenciją organizavo Lietuvos analitinės psichologijos asociacija kartu su Vilniaus universitetu. Konferencijos programą kūrė  ne tik Lietuvos specialistai, bet Europos šalių bei tarptautinės analitinės psichologijos asociacijų atstovai. Konferencijoje dalyvavo 235 dalyviai iš 29 šalių. Svarbu pažymėti, kad dalyviai gana tolygiai atstovavo ir vadinamųjų  Rytų ir Vakarų regionus. Turėjome svečius iš tokių Vakarų šalių, kaip: Šveicarijos, Vokietijos, Anglijos, Italijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Austrijos, JAV, Kanados, Norvegijos, Danijos, Ispanijos, Australijos, Izraelio. Taip pat iš vadinamojo Rytų bloko: Estijos, Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Slovėnijos, Serbijos, Čekijos, Lenkijos, Bulgarijos ir žinoma Lietuvos. Džiugu pastebėti, kad į Vilnių susirinko ir ryškiausi mokslinės krypties  analitikai - konferencijoje  dalyvavo profesoriai iš Ciuricho, Frankfurto, Bazelio, Vienos, Harvardo, Paryžiaus,  Essex, Milano ir kt. universitetų; o taip pat ir garsūs tarptautinės asociacijos bei pagrindinių Europos šalių asociacijų prezidentai, kurie rūpinasi šios srities atstovų bendrijų kūrimu bei kvalifikuotu analitinės psichologijos taikymu praktikoje. Konferencijoje buvo paskaityta 64 pranešimai, kuriuos skaitė 20 šalių atstovai. Lietuvai, kaip ir kitiems mažiems kraštams, yra ypač aktuali kultūrinio tapatumo problema, kurios sprendimas šiuolaikiniame pasaulyje yra svarbus ne tik politikams ar kultūros darbuotojams, bet ir psichologams. Bene tiksliausiai šios idėjos esmę atspindi  konferencijos atidarymo kalboje išsakyti V. Kast  žodžiai - „ kultūra, kultūrinis tapatumas suteikia mums ne tik tapatumo jausmą, bet kartu tai yra ir prasmės žemėlapis, kuris reiškiasi tekstuose, religijoje, dainose…”     Džiugu pažymėti, kad Lietuvos atstovai aktyviai dalyvavo  konferencijoje ir skaitė įdomius pranešimus šia aktualia tema. Tai D. Gailienės ir G. Gudaitės  plenarinis pranešimas „ Kolektyvinės traumos įveika”, kuriame buvo analizuojama sunkūs mūsų istorijos epizodai, siekiant atskleisti ne tik kolektyvinių traumų sukeltus psichologinius padarinius, bet ir jų išgijimo galimybę. Įdomūs ir daug dėmesio sulaukė lietuvių analitikų pranešimai, kuriuose pavyko sėkmingai integruoti psichoterapijos ir kultūrinių ištakų sąsajas. Tai Godos Rukšaitės pranešimas „ Baltiškasis kraštovaizdis vidinėje moters kelionėje“, kuriame atskleidžiama kultūrinio tapatumo įsisąmoninimo procesas ir jo svarba išgijimui. Tai Elonos Ilgiuvienės pranešimas  „ Gydantieji simboliai ir depresija”, kuriame siekiama parodyti, kaip specifiniai simboliai talkina įveikiant depresijos sukeltą kančią. Tai  Algio Petronio pranešimas „ Kančios ir mirties prasmės beieškant”, kuriame  analizuojant dievdirbio Šepkos kūrybą, buvo siekiama atskleisti kultūrinės savasties ieškojimo kelią. Minėti pranešimai integravo ne tik žodinius  tekstus, bet  ir  senąsias mūsų dainas, meno kūrinių fragmentus ir mūsų karšto vaizdinius. Kita grupė lietuvių pranešimų kėlė svarbius klinkinius asmeninio tapatumo ieškojimo klausimus. Tai A. Zbarauskaitės pranešimas „ Ankstyvųjų ryšių deprivacija ir tapatybės raida paauglystėje - gyvenimo istorijos pasakojimo analizė” ir N. Grigutytės „ Seksualinę prievartą patyrusių merginų motinos komplekso konsteliacija”. Minėti pranešimai buvo grindžiami moksliniais tyrimais, kurie šiuolaikiniame pasaulyje yra labai vertinami, ypač kai kyla psichoterapijos pritaikomumo ir veiksmingumo klausimai.  Džiugu, kad lietuvių pranešimai apėmė gana platų problemų spektrą ir tinkamai reprezentavo tiek mūsų kraštą, tiek pačių analitikų asociaciją.  Apie konferenciją buvo skelbta tokiuose Lietuvos laikraščiuose, kaip:  „ Lietuvos žinios” ir „ Atgimimas”; „ Literatūra ir menas”; žurnale „ Nervų ir psichikos ligos”, taip pat internetiniuose puslapiuose www.lapa.lt ; www.iaap.org .; www.vu.lt . Konferencijoje dalyvavo  žurnalistai iš pasaulyje gerai žinomų žurnalų “Spring: A Journal of Archetype and Culture” (leidžiamas JAV) ir “The Journal of Analytical Psychology. An international Publication of Jungian Practice and Theory“ (leidžiamas Londone) “Jung journal” (leidžiamas Vokietijoje).            Ir konferencijos dalyviai, ir atskirų organizacijų atstovai vieningai pripažino, kad pirmoji Europos konferencija buvo sėkminga, kad įvyko tinkamu laiku, ir tinkamoje vietoje. Daugelis pažymėjo, kad konferencija buvo labai gerai organizuota ir kad konferencijos svečiai galėjo patirti lietuvių svetingumą, kuris leido ne tik gerai jaustis, bet ir kūrė tinkamas sąlygas  dalinimuisi ir sunkiais, ir džiugiais dalykais. Ko gero, tai irgi yra mūsų kultūrinio tapatumo dalis, kuri yra svarbi ir įsisąmoninant savają savitumą, ir užmezgant ryšius su kitų kultūrų atstovais. Konferencijos pabaigoje buvo vieningai nutarta, kad užsimezgę dialogai turi būti plėtojami. Nutarta ir toliau organizuoti Europos analitinės psichologijos konferencijas, siekiant spręsti ir konkrečius klausimus (pvz.profesinio rengimo ir kvalifikacijos standartų klausimas), ir prisidedant prie Europą integruojančių procesų. Kita panašaus pobūdžio konferencija planuojama po trijų metų. Belieka tik pasidžiaugti, kad mūsų grupė jau įnešė svarų indėlį į šį sudėtingą procesą.         Gražina Gudaitė Organizacinio komiteto pirmininkė

Kultūrinio tapatumo tyrimai ir puoselėjimas  yra aktuali šiuolaikinio mokslo užduotis, nes stiprėjant integracijos ir globalizacijos procesams iškyla grėsmė kultūrinio savitumo raiškai. Psichoterapinė patirtis ir atitinkami tyrimai rodo, kad savojo tapatumo įsisąmoninimas yra svarbus ir asmens orumui, ir tarpasmeniniams santykiams, ir  psichologiniam gerbūviui. Šis požiūris ypač svarbus permainų laikotarpiu, kai atsiveria plačios galimybės pažinti kitas kultūras, kai keičiasi socialinės normos ir asmens elgesio modeliai. Kaip keičiantis sąlygoms, neprarasti savojo asmeninio ir kultūrinio tapatumo? Kaip integruoti istorinį palikimą? Kaip surasti tinkamas savo savitumo raiškos formas šiuolaikiniame pasaulyje? Šie ir kiti klausimai bus analizuojami 2009 m. birželio pabaigoje Vilniaus universitete vyksiančioje Tarptautinėje analitinės psichologijos konferencijoje „ Dialogas Rytų ir Vakarų sandūroje: kultūrinio tapatumo praeitis, dabartis, ateitis“. Analitinė C.G. Jungo psichologija, apima ne tik  psichologijos mokslo, bet ir istorijos, mitologijos, religijotyros, kultūrologijos studijas, tad nenuostabu, kad būtent šitos srities specialistai  daug dėmesio skiria ir kultūrinio tapatumo analizei.  Lietuva neatsitiktinai tapo pirmosios europinės konferencijos vieta. Jau daugiau nei dešimt metų Lietuvoje yra įgyvendinami Tarptautiniai analitinės psichologijos mokymo projektai, paruošti pasaulinius standartus atitinkantys specialistai. Lietuvos analitikai aktyviai bendradarbiauja su Pasauline analitinės psichologijos asociacija, dalyvauja ir skaito pranešimus tarptautiniuose kongresuose, yra išleidę knygų, paskelbę mokslinių monografijų  ir kitų publikacijų.     Konferencijoje numatyta per septyniasdešimt pranešimų, kuriuos skaitys dvidešimties šalių atstovai. Numatyta analizuoti įvairias tapatumo (kultūrinio ir asmeninio) raiškos formas, daug dėmesio skiriant mitų ir kitų simbolinių formų analizei, atskirų istorinių įvykių išgyvenimo fenomenologijai ir dėsningumams nustatyti. Išskirtinis dėmesys bus skiriamas kolektyvinės traumos ir potrauminių padarinių analizei. Egzistuoja prielaidos, kad trauma gali blokuoti asmens savasties raišką, reikšdamasi įvairiomis destrukcijos formomis: suicidiniu elgesiu, nekontroliuojama agresija ar smurtu. Šios problemos ypač aktualios vadinamiesiems postsovietiniams kraštams, kur chroniškas traumavimas reiškėsi ne tik individualiu, bet ir kultūriniu lygmeniu. Tad programoje neatsitiktinai numatyta, kad pranešimus skaitys ir postsovietinių šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos, Serbijos, Vengrijos, Slovėnijos, Ukrainos) o taip pat ir Vakarų (Vokietijos, Šveicarijos, Anglijos, JAV, Italijos, Izraelio, Prancūzijos, Austrijos, Kanados, Ispanijos, Nyderlandų, Australijos) pranešėjai. Tikimąsi, kad įvairų patirčių refleksijos padės įvairiapusiškai analizuoti šį sudėtingą klausimą, o taip pat ir stiprins tarptautinius ryšius ir bendravimą, kurie yra labai svarbūs įsisąmoninant ir atskleidžiant psichologinį ir kultūrinį savitumą, o tuo pačiu ir stiprinant tapatumo jausmą.     Straipsnis buvo atspausdintas „Lietuvos žiniose“

Pasakos – vienas seniausių žmonijos dvasinio paveldo klodų. Harmoningai subalansuota simbolinė medžiaga pati savaime veikia gydančiai, stimuliuoja psichikos struktūrų brandą ir transformaciją. Pasakos augina. Galbūt todėl jas taip mėgsta vaikai. Tačiau pasakos įdomios ir svarbios ne tik jiems. Suaugusieji į pasaką gali žiūrėti kaip į individo psichikos lauką, kuriame kiekviena figūra įkūnija tam tikrą savybę ar jų kompleksą. Būtent tokiu būdu pasakas analizuoti siūlo Karlo Gustavo Jungo pasekėjai – jungiškosios analizės psichoterapeutai.   Šiame straipsnyje analizuojama vieno žymiausių Lietuvos kraštotyrininkų Jurgio Dovydaičio užrašyta pasaka „Pavogtos karaliaus dukterys“.  Trumpas pasakos turinys. Gyveno kartą karalius, kuris turėjo tris paaugusias dukteris ir ką tik gimusį sūnų. Norėdamas sužinoti, kada bus dukterų vestuvės, karalius nuėjo pas burtininkę ir sužinojo, kad jų vestuvių niekas nematys, nes kai mergaitėms sueis dvylika metų, vieną iš jų pagrobsiąs elnias, antrą – banginis, trečią – erelis. Karalius siekė apsaugoti dukteris, statė sargybas, tačiau burtininkės pranašystė išsipildė: sulaukusias dvylikos jas pagrobė minėti gyvūnai. Paūgėjęs karaliaus sūnus iškeliavo ieškoti seserų. Kelionėje karalaitis pergudravo du raganius ir įgijo stebuklingus batus. Jais apsiavęs karalaitis surado seseris, susipažino su svainiais – gyvūnais, naktį atvirstančiais į žmones. Užsitikrinęs jų palaikymą, gavęs šerių, žvynų ir plunksnų, kuriomis naudodamasis sulauksiąs svainių pagalbos, karalaitis iškeliavo gelbėti jų sesers, užkerėtos stipriausio raganiaus. Ją suradęs sužinojo, kad jos vyro – raganiaus – galia slypi jūroje panardintoje geležinėje dėžėje, kurioje yra uždarytas zuikis, tame zuikyje – karvelis, karvelyje – kiaušinis, kurį sudaužius raganiaus galia bus prarasta. Užkerėtosios karalaitės ir svainių padedamas, jaunuolis sunaikino raganiaus galią. Pasaka baigėsi seserų ir brolio vestuvėmis.    Bendrieji bruožai   Stebuklinės pasakos dažniausiai prasideda kokia nors stygiaus situacija – psichologine problema. Individuacija (tapsmas unikaliu ir nedalomu) taip pat prasideda susidūrus su neišsprendžiamu konfliktu ar situacija. Aklavietės išgyvenimas griauna Ego puikybę, stimuliuoja vientisos ir autentiškos asmenybės pasireiškimą, tikro ryšio su savimi ir kitu išgyvenimą, sudaro sąlygas atsiverti Savasčiai (Marie-Louise von Franz). Pasakos pradžioje sutinkame karalių ir keturis jo vaikus. Į akis krenta tai, kad gausiai šeimai trūksta moters - žmonos ir motinos. Vienas iš pasakos veikėjų – kūdikis – „ką tik gimęs sūnus“. Kūdikio gimimas simbolizuoja Ego atsinaujinimą; potencialą, kurio realizacijai reikalingas nuolatinis įdirbis. Iš pasakos fabulos matyti, kad kūdikis – karaliaus sūnus – yra pagrindinis pasakos veikėjas. Jo kelionės ir darbai atspindi vyro Ego raidą, sąmoningumo plėtrą, vis naujų elementų įdiegimą.   Taigi, pagrindinė pasakos linija – vyro individuacija, vykstanti per Animos – moteriškojo prado, iracionalumo, jausmų, dvasinės dimensijos  – paieškas ir integravimą. Karalius, karalienė ir burtininkė Pasakos pradžioje matome karalių. Karalius simbolizuoja Ego – sąmonės centrą, kuris siekia kontroliuoti visus psichikos procesus. Kad karalius sėkmingai valdytų, sąmoningos nuostatos turi būti nuolat papildomos pasąmonės duomenimis. Šioje pasakoje nekalbama apie karalienę, kuri simbolizuotų moteriškąjį pradą – iracionalumą, jausmus – plačiąja prasme pasąmonę. Galime daryti prielaidą, kad Ego ryšys su pasąmone yra nepakankamas, psichikoje dominuoja „vyriškos“ – racionalios ir logiškos nuostatos, o dėmesio iracionalumui, jausmams stinga.   Karalius eina pas seną burtininkę ir klausia jos, kada būsiančios jo dukterų vestuvės. Vidiniame plane šis įvykis simbolizuoja Ego bandymą užmegzti ryšį su pasąmone, užtikrinti bei kontroliuoti kaitą ir augimo procesą. Senoji burtininkė (pasąmonė) pripažįstama kaip žinanti ir išmananti, galinti numatyti, tačiau ji nepriimama kaip lygiavertė: karalius neketina jos klausti, ką ji mano apie susidariusią situaciją, juolab neprašo pagalbos auginant dukras ar pan. Tokiu klausimu jis išsako įsivaizdavimą, kaip toliau turėtų klostytis įvykiai, ir nori sužinoti tik vieną „smulkmeną“, kada gi visa tai įvyksią. Karaliaus pozicija atitinka Ego, susitapatinusio su tėvo kompleksu, nuostatą, nukreiptą į savąsias gelmes. „Aš nusprendžiau, kaip viskas turi būti, ir veiksiu pagal planą, nepaisydamas nei savo, nei kitų jausmų, nuojautų ar fizinės savijautos“ – dažna „stipraus“ žmogaus pozicija. Nuvertinus intuiciją, iracionalumą, bandymas išlaikyti ryšį su šia svarbia ir galinga pasaulio pažinimo funkcija įgauna primityvią išraišką. Pavyzdžiui, imama tikėti ekstrasensais, astrologais, kitais išoriniais ekspertais, kurie netgi be paties žmogaus dalyvavimo gali nusakyti ar net pakeisti jo gyvenimą, jo lemtį.   Karalius įspėjamas, kad išankstiniams įsitikinimams ir lūkesčiams nelemta išsipildyti. Senoji burtininkė išpranašauja, kad dukrų vestuvių niekas nematys, nes kai joms sukaks dvylika metų, pirmutinę pagrobs elnias, antrą – banginis, o trečią – erelis. Karalius užsirūstina – kaip ir dauguma stiprų Ego turinčių žmonių, kai išgirsta, kad ne viskas bus taip, kaip jie numatė ir pasiruošė. Jis atmeta burtininkės žodžius ir, siekdamas apsaugoti dukteris, pastato sargybas. Sargybos – gynybiniai mechanizmai (būdai, kuriais žmonės bando išvengti nerimo, liūdesio, baimės), kuriuos taiko Ego, susidūręs su frustracija. Gynybinių mechanizmų naudojimas leidžia išgyventi tiems, kuriuos palietė gilios ir sunkiai sprendžiamos problemos. Gynybiniai mechanizmai padeda atlaikyti susidariusią situaciją, tolygiau paskirstyti ją lydintį emocinį krūvį. Tačiau jei gynybų taikymas tampa itin dažnu, tai trukdo įsisąmoninti realybę. Energija iššvaistoma stiprinti gynybinius mechanizmus, užuot sprendus problemą.   Pagrobimas Sargybos (kaip ir gynybiniai mechanizmai) anksčiau ar vėliau nebepadeda. Vos sulaukusios dvylikos metų, karaliaus dukros pagrobiamos. Situacija, kai sulaukus paauglystės vaikams nutinka kažkas neįprasta, dažna ir pasakose, ir gyvenime. Pasakose jos atsikanda stebuklingo obuolio ar įsiduria verpdamos ir užmiega, juos užburia ar pagrobia, arba jie patys randa priežasčių iškeliauti į platųjį pasaulį. Ir visa tai nutinka netgi tada, kai tėvams šie pavojai yra išpranašauti ir jie bando jų išvengti, statydami bokštus ir sargybas, išmesdami verpimo ratelius. Deja, šios apsaugos priemonės veikia tik iki lemtingo amžiaus. Nežinia, kas būtų, jeigu tėvai (tiek pasakiški, tiek gyvenimiški) lemtingam vaikų amžiui ruoštųsi kitaip. Jei jie ne stiprintų, bet silpnintų apsaugas ir leistų bandyti verpti, ragauti įvairiausių obuolių ir pasirinkti tinkamus, vaikščioti įvairiais maršrutais, patiems atpažinti pavojus ir mokytis jų išvengti. Akivaizdu, kad apsaugų stiprinimas – sargybos ir tvoros – neveikia. Apie tai kalbama pasakose, tai patvirtina gyvenimas.   Kokias idėjas seserų pagrobimas perteikia vyro individuacijos požiūriu? Pagrobtos seserys –  kitų psichikos darinių užgožta Anima, kuri – pati siela, tai, kas anapus sąmonės. Vyro raidos užduotis – atrasti ir sąmoningai išlaisvinti šią psichikos dalį, kurios raidai ir raiškai trukdo kai kurios Ego ar kitų kompleksų savybės.   Pirmąją seserį pagrobia elnias. Elnias – grakštus ir nepaprastai gražus gyvūnas. Jo ragai, daugeliu požiūriu visiškai nefunkciškos ataugos, naudojamos išimtinai poravimosi laikotarpiu kovojant dėl patelių. Daugelio tautų elnias laikomas šviesos (psichologine prasme – sąmoningumo) nešėju. Kartais elnias yra ir melancholijos simbolis, nes mėgsta vienumą.   Vyras, kurio Animą užgožia pernelyg didelis racionalumas ir sąmoningumas, gali patirti loginei redukcijai nepasiduodančias jausmines būsenas – liūdesio ar melancholijos, sentimentalumo epizodus. Tik protą ir logiką pripažįstančio vyro situacija pavojinga tuo, kad jis gali būti užvaldytas neįsisąmonintos Animos ir išveikti instinktyvumą, pasiduodamas spontaniškiems seksualiniams impulsams. Šiai ego infliacijos būsenai praėjus vyras gali pats stebėtis: „Nežinau, kas su manimi nutiko, kaip galėjo taip atsitikti.“   Antrąją dukrą pagriebė ir su ja į gelmes pasinėrė banginis. Banginiai puikiai nardo ir kartais su didele jėga išnyra iš vandens ir vėl krinta atgal, sukeldami vandens purslus. Tokio jų elgesio priežastys nežinomos, tačiau tai galėtų būti savęs demonstravimas, meilinimasis, bendravimo būdas, žuvų vaikymas, jėgos parodymas arba paprasčiausias pasilinksminimas, žaidimas. Vandens paviršiuje pasirodęs banginis – patrauklus ir žavus, prikaustantis dėmesį, tuo jis primena vyrą, neatsiskyrusi nuo motinos komplekso, užvaldytą „amžino jaunuolio“ (Puer Aeternus) archetipo. „Amžinai jaunas“ vyras atrodo energingas, žaižaruojantis gyvenimo džiaugsmu, kūrybiškas, laisvas, linkęs rizikuoti. Tačiau jis vengia bet kokių įsipareigojimų, bijo atsakomybės, bijo užaugti. Jis lengvai užmezga intensyvius, glaudžius santykius, energingai įsitraukia į jį sudominusią veiklą, tačiau, kaip ir egocentriškas, veiksmų padarinių nenumatantis vaikas, gali viską mesti, jei jo susidomėjimas išsenka. Apie tokius sakoma: „Daug žadantis“, tačiau jei bręsti, augti ir imtis nuolatinio darbo jie atsisako, pažadui įvykdyti gali pritrūkti vieno ar kito šimto metų. „Amžinai jaunas“ vyras psichologine prasme yra neatsiskyręs nuo motinos. Didelis šio komplekso reikšmingumas jam trukdo sąmoningai pažinti, pripažinti ir išreikšti savąjį moteriškumą (Animą), kuris suteiktų pastovumo, gebėjimo išlaikyti ilgalaikį ryšį, atpažinti savo ir kitų žmonių emocijas.   Trečiąją dukterį nusineša erelis. Aukštai ir greitai skraidantis, jis tituluojamas paukščių karaliumi. Biblijoje erelis simbolizuoja Dievo visagalybę ir tikėjimo galią. Erelis siejamas su šviesa. Jis simbolizuoja laisvę, jėgą, stiprybę, ištvermę ir įžvalgumą, kontempliaciją ir dvasinį pažinimą. Iš paukščio skrydžio ereliui atsiveria daug platesnė perspektyva, jis gali aiškiai matyti ir įvertinti padėtį. Skrendantis erelis reiškia aiškų suvokimą ir pakilimą virš materialumo. Vyras, užvaldytas gebėjimų manipuliuoti mintimis, kelti ir svarstyti globalias filosofines ir socialines problemas, paprastai būna kritiškas ir itin reiklus aplinkiniams. Suabsoliutindamas mąstymo jėgą, jis nuvertina kitus pasaulio pažinimo būdus, neranda kelio į  jausmų, emocijų, sapnų ir fantazijų pasaulį. Be to, erelis – ne tik šviesos ir tiesos nešėjas, šamanų bei žynių pagalbininkas ir globėjas, teigiamo veikėjo įsikūnijimas. Jis įkūnija išdidumą, puikybę, pasipūtimą ir tuščias pretenzijas. Ši simbolika atsispindi ir buitinėje kalboje, kai epitetas „erelis“ kalbant apie nutrūktgalviškumą, žmogiškų galimybių peržengimą, nesiskaitymą su apribojimais (pavyzdžiui, kelių erelis) vartojamas neigiama prasme. Galiausiai, iš tiesų, erelis yra kvailas, bailus paukštis, mintantis maita (Konradas Lorencas). Atsižvelgiant į tai, galime numanyti, kad vyrui, kurio Anima buvo pagrobta erelio, svarbiausia yra pasirodyti, būti matomam ir pripažįstamam. Jis gali būti linkęs itin abstrakčiai svarstyti problemas, manipuliuoti faktais, siekdamas pateisinti save ar nukreipti dėmesį nuo realių sunkumų. Jam labai stinga jo paties sielos – Animos, kuri abstrakčius ir nuo gyvenimo atribotus samprotavimus atgaivintų ir nudažytų jausmais. Seserų beieškant Ūgtelėjęs karaliaus sūnus iškeliauja ieškoti seserų. Pasakose mažai vietos skiriama tiesiogiai aprašyti jausmus, tačiau iš sakinio, apibūdinančio karalaičio pasiryžimą, galime nujausti jo nusivylimą ir rezignaciją („...eisiu ieškot, gal rasiu, o jei pražūsiu, tai pražūsiu“). Pasak Roberto Johnsono (1998), vyro psichologinę raidą galima suskirstyti į tris stadijas: 1. nesąmoningas vaikiškas tobulumas ir visybiškumas, kai vidinis ir išorinis pasaulis sudaro vienį; 2. sąmoningas nereikalingumo ir pažeidžiamumo išgyvenimas, dualizmo patyrimas; 3. sąmoningas vidinės pilnatvės išgyvenimas, sąmoningas vidinio ir išorinio pasaulio harmonijos atstatymas.   Pagrindinio veikėjo jausmai liudytų, kad jis pasiekė antrąją psichologinės raidos stadiją. Vaikišką tobulumą pakeitė pažeidžiamumo, nereikalingumo jausmai, o vienovės būseną – dualizmas. Karalius tėvas atkalbinėjo sūnų, tačiau šis nepasidavė ir laikėsi pasiryžimo. Šis siužetas gali atspindėti tiek realų tėvų (vyresniųjų) siūlymą susilaikyti nuo žygių, kurie gali užtrukti visą gyvenimą, tiek vidines, iš tėvo komplekso kylančias nuostatas, kurios ragina palikti situaciją tokią, kokia ji yra. Tačiau jis nesitraukia – neišsižada savo sielos, yra pasiruošęs paaukoti už ją gyvybę.   Siužetas, kai vyras ieško moters, ilgisi ir ieško ryšio su ja – dažnas tiek liaudies, tiek autorinėje kūryboje. Kartais šis siužetas kaip vienas pagrindinių motyvų atsikartoja daugelyje autoriaus kūrinių. Vienas iš tokio pasikartojimo pavyzdžių – žymaus suomių rašytojo Mikos Waltario romanai „Sinuhė egiptietis“, „Turmsas nemirtingasis“, „Mirties angelas“, „Mikaelis klajūnas“, „Mikaelis sultono tarnas“ ir kt., kuriuose pagrindinis veikėjas įvairiais būdais siekia užmegzti tikrą ryšį su aikštingomis, reikliomis ir įnoringomis moterimis. Šiose paieškose atsispindi vyro poreikis užmegzti autentišką ryšį su savąja Anima arba iracionalumu: emocijomis, nuotaikomis, jausmais ir nuojautomis, užuot tapus jų auka. Ryšys susiklosto (arba jo atsisakoma, pasirenkant kitą variantą) tada, kai kelionėse veikėjas patiria daug išbandymų, draugystės ir meilės ryšių, sėkmių ir nesėkmių. Atradęs ryšį su savo vidine moterimi, įsisąmoninęs skirtingus jos aspektus, jis išgyvena išsilaisvinimą, pasiekia trečiąją raidos stadiją – brandžią pilnatvę. Manytina, kad ryšį su Anima padėjo užmegzti Išminčiaus archetipo konsteliacija vyro psichikoje. Batai   Iškeliavęs veikėjas pamatė du raganius, besimušančius dėl stebuklingų batų, kurių žingsnio ilgis – mylia. Karalaitis apsiėmė išspręsti raganių ginčą. Pasiuntęs juos lenktynių, pavagia batus. Herojus nestojo į tiesioginę kovą su raganiais, jis juos apgavo. Batai – valdžios ir laisvės ženklas. Antikoje avėti batus galėjo tik laisvi žmonės, vergai vaikščiodavo baisi. Psichologine prasme, pagrindinis veikėjas laisvę ir valdžią įgavo tada, kai susipažino, užmezgė ryšį ir nustatė sąveikos būdą su savo Šešėliu – tais psichologiniais aspektais, kurie laikomi negatyviais, jų atsisakoma, jie priskiriami kitiems žmonėms. Kartais prieš tuos bloguosius kitus, kurie pasižymi nuosavam Šešėliui būdingais bruožais, pradedama aktyviai kovoti nesuvokiant, kad iš tikrųjų kaunamasi su nuosavu Šešėliu (M-L von Franz). Pasak tyrinėtojos, susidūrus su blogiu tiesioginė konfrontacija yra neveiksminga. Daug produktyvesnė – nuosaiki pozicija, kai Ego pripažįsta savo Šešėlį, tačiau nesikoncentruoja į jį. Tai leidžia Ego vystytis toliau, neuždaro jo neišsprendžiamų problemų aklavietėje. Pasakos veikėjas nebandė sunaikinti raganių. Jis juos apgavo, pasiėmė jų batus ir keliavo toliau.   Kai žmogus pažįsta ir pripažįsta savo neigiamus bruožus, jis gali jais sąmoningai pasinaudoti, nes gyvenime apstu situacijų, kai, pavyzdžiui, agresyvumas, plepumas, tingumas, gali būti sėkmingai pritaikyti. Tuomet sumažėja projekcijų, Šešėliui lieka mažiau energijos ir autonomijos.     Siužetą analizuojant išorinių įvykių kontekste aptinkama svarbi žinia: kartais galima ir apgauti, nors tai ir prieštarauja krikščioniškam požiūriui bei daugumai tradicinių vertybių, blogus veiksmus draudžiančių teisinti gerais tikslais. Pasakoje atskleidžiama gyvenimiška išmintis – kartais gali nutikti situacijų, kai apgavystė neišvengiama. Bus geriau, jei žinosi, kodėl ir kam tai darai. Psichoterapinio proceso požiūriu stebuklingi batai, panašiai kaip ir kitos stebuklingos priemonės, padedančios įveikti didelius atstumus (skraidantis kilimas, sparnai ar kt.) simbolizuoja psichoterapeuto taikomus metodus ir technikas, skirtus pasąmonės turiniams pasiekti. Iš Šešėlio gauti batai simbolizuoja ir sąmoningos nuostatos pokytį: leidimą sau svajoti ir fantazuoti – persikelti į kitus pasaulius. Sugebėjimas persikelti į fantazijos pasaulį – svarbi prielaida atrasti Animą. Karalaitės išvadavimas Apsiavęs stebuklingais batais karalaitis aplankė seseris ir susipažino su svainiais – elniu, banginiu ir ereliu. Intrapsichiniu požiūriu, žmonės, virtę gyvūnais, simbolizuoja atmestas, nepažintas ir nepripažintas, instinktyvias, bemaž laukines asmenybės dalis. Ego užmezgė kontaktą su šiomis subasmenybėmis ir sužinojo, kad jo kelionė nesibaigė – teks surasti ir išlaisvinti svainių seserį, kurią laikė užkerėjęs „stipriausias raganius“. Svainiai šiame procese žada pagalbą: dovanoja šerių, žvynų ir plunksnų, kuriuos pridėjus prie kaktos šie prisistatysią. Kodėl šias medžiagas reikia dėti būtent prie kaktos? Kodėl nepakanka jas tiesiog turėti? Archaiškose tradicijose kakta siejama su protu, dvasinėmis sferomis. Induizme ir budizme nurodoma, kad būtent kaktoje esanti trečioji akis, kurios atsivėrimas – dvasinio tobulėjimo požymis (Dainius Razauskas, 2008). Kakta tepama aliejumi teikiant krikščioniškuosius sakramentus. Tai Dievo artumos, Šv. Dvasios palytėjimo ženklas. Matyt, laukinės, neprijaukintos asmenybės dalys, instinktyvumas gali būti prasmingai aktualizuoti tik pasitelkus protą, sąmoningumą, dvasines vertybes.   Karalaitis, ieškodamas kelio pas užkeiktą svainių seserį, prie kaktos prisideda svainių dovanas – šerius, žvynus ir plunksnas. Psichologine prasme šis motyvas atitinka sąmoningą pasinaudojimą vidinėmis instinktyviomis galiomis. Viena plunksnelė atsiskyrė ir ėmė sklęsti, rodydama kelią. Plunksnos – intuicijos, dvasinės sferos simbolis. Per jas ženklus siunčia pasąmonė. Plunksna kyla ir skrenda net menkiausiam vėjeliui papūtus. Tai simbolizuoja jautrumą dvasiniam įkvėpimui, polėkiui, nepastebimam postūmiui (M-L von Franz). Plunksnos-kelrodės motyvą įspūdingai išnaudojo režisierius Robertas Zemeckis filme „Forestas Gampas“ (1994). Pagrindiniam filmo veikėjui Forestui pasakojant gyvenimo istoriją kartojami vėjyje besidraikančios plunksnos kadrai. Forestas – jautrus, naivus, paprastas ir geraširdis vaikinas. Nepaisant riboto intelekto, jis tapo didvyriu, milijonieriumi, laimingu vyru, nes visą gyvenimą klausėsi širdies balso.   Plunksna karalaitį atvedė prie stataus kalno. Kalnas simbolizuoja dangaus ir žemės ryšį. Kalnuose vyksta dvasiškai reikšmingi įvykiai: apsireiškia Dievas, atnašaujamos aukos (Udo Beckeris, 1995). Gintaras Beresnevičius (2004), remdamasis lietuvių liaudies tautosakos analize, atskleidė, kad kalnas gali būti suvokiamas kaip kosmogoninis centras, iš kurio kuriamas pasaulis. Pasak lietuvių sakmės, kalno viduje aptinkamas laivelis, kuriame sėdi ponia su šuniuku. Šią figūrą G.Beresnevičius (2004) siejo ir su mirusiųjų pasauliu. Apie tai esą byloja laivas – priemonė, kuria neretai į amžinybę buvo plukdomi mirusieji, ir šuniukas – dažnas mirties vartų sergėtojas įvairių tautų mituose. Ponia atitiktų skandinavų deivę Nethus – turtų ir vaisingumo globėją.   Karalaitis kopė į kalno viršūnę. Kopdamas į kalnus žmogus patikrina fizines ir psichologines galias, patiria ribines situacijas ir būsenas, turi galimybę iš tikrųjų – nė kiek nemeluojant ir nepagražinant – pažinti save ir kitus žmones. Kopimas į kalnus reikalauja drąsos ir nuolankumo, gebėjimo susikaupti, įvertinti daugybę išorinių ir vidinių veiksnių. Alpinistų folkloras byloja, kad kalnuose gyvenančios dvasios gali priimti, bet gali ir nepriimti į kalnus susiruošusių žmonių. Tų, kurie nepaiso galimų nepriėmimo ženklų (nepakankamai gero oro, pametamų daiktų, lūžtančio inventoriaus ar kt.) ir vis tiek veržiasi į kalnus, laukia pražūtis. Gyvenimas kalnuose sietinas su askeze, malda ir meditacija. Į kalnus pasitraukia atsiskyrėliai, keliaujama išbandyti savęs ir santykių. Kalne jaunikaitis randa urvą, ten – duris, už kurių sėdi merga. Anima neatsitiktinai aptinkama urve – siaurame žemės plyšyje, kuris laikomas įsčių simboliu. Anima pasiruošusi naujai atgimti. Tačiau karalaitė priklauso stipriausiam raganiui.   Paprastai Išminčiaus archetipas pasakose iškyla kaip burtininko, mago, žynio, senuko ar kita visažinė, gelbstinti figūra, kai pagrindinis veikėjas atsiduria beviltiškoje situacijoje, kurios vienas nepajėgus suvaldyti. Šioje pasakoje Išminčius pavadinamas raganiumi. Nekeista, nes tikroji išmintis – ne vien begalinė kantrybė, giedras, šviesus, geraširdiškas ir lengvas būvis. Tai ir rūstus žvilgsnis, destruktyviosios gyvenimo pusės, mirties patyrimas, gebėjimas sąžiningai išbūti gyvenimo dramas ir tragedijas, baigtines ir nepakeičiamas situacijas, nepasiduodant „optimizmo tironijai“ (Chwin, S. „Optimizmo tironija“, http://www.satenai.lt/?p=19735 ), nesistengiant jų sušvelninti pozityviosios psichologijos „išmintimi“. Išminčiaus archetipui pažįstami ir suprantami pasąmonės, pačios gamtos dėsniai.   Karalaitis, trokšdamas pasiekti savąją Animą, turi asimiliuoti Išminčiaus galias. Objektai, kuriuose paslėpta raganiaus gyvybė, sunaikinami – sudaužomi, sudraskomi ir kitaip įvaldomi (asimiliuojami). Herojui padeda pati Anima, kuri išsiaiškina, kaip pasiekti išmintį, kuri slypi pasąmonėje. Ir tikrai, išminties prireikia būtent tada, kai racionalus mąstymas jau niekuo nebegali pagelbėti ir stringa, formuoja uždarus ratus. Ištveriant ir priimant sunkias situacijas retai pritrūksta proto ir logikos, dažniau – pasąmoninės išminties. Siekiant Išminties Ego lieka pasyvus. Vietoj jo veikia Anima ir neseniai atrastos asmenybės dalys: banginis (įkūnijantis gebėjimą žaisti, t.y. ir fantazuoti) neria į jūros gelmes (pasąmonę) ir iškelia dėžę. Dėžė – turbūt vienas svarbiausių Išminčiaus atributų – gebėjimas kaupti ir atlaikyti patirtį. Iš dėžės iššoko zuikis – gyvybės, vaisingumo, tačiau ir baimės, silpnadvasiškumo, gašlumo simbolis. Zuikį sutrypė elnias (sąmoningumas vėl valdo!). Iš zuikio iššoko karvelis – taikos, tyrumo, Dievo malonės, bet ir apsėdimo, mirties, nelaimės pranašas. Karvelį pagavo erelis – tas, kuris aprėpia visumą, mato perspektyvą. Iš karvelio iškrito kiaušinis – gyvybės, vaisingumo, atsinaujinimo ir atgimimo simbolis. Karalaitis jį sudaužė. Pasaulis gimė iš naujo. Pasaka baigėsi keturgubomis vestuvėmis – priešybių jungtimi, vyriškojo ir moteriškojo prado integracija. Susituokė keturios poros. Keturi – harmonijos, Savasties simbolis. Ego tapo pats savimi. Visapusiškai laimingu jis tapo tada, kai atsiskyrė nuo raidą stabdančio saugumo ir iškeliavo, aukojosi, gelbėjo kitus, ieškojo savo sielos ir rado būdų ją išlaisvinti. Pasakos finalas liudija, kad daugiausiai gauna tie, kurie drąsiai atsiveria pasauliui, klauso jausmų, pripažįsta savo instinktyvumą, priima žmogiškas duotybes ir apribojimus, tačiau neužmiršta ir žmogiškumo, dvasinių buities ir būties aspektų.                                  Straipsnį spausdino „Šiaurės Atėnai“

L. Jurėnienė: analitinės psichologijos terminų žodynėlis Vilniaus universitetas Filologijos fakultetas Vertimo studijų katedra    Anglų–lietuvių kalbų analitinės psichologijos terminų žodynėlis Terminologijos darbas   Darbo vadovas Doc. dr. Nijolė Maskaliūnienė                              Vilnius, 2009     Žodynėlio objektas ir paskirtis Analitinė psichologija – viena žinomiausių psichologijos teorijų, išsirutuliojusi iš šveicarų psichologo Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) darbų. Su keliais angliškoje literatūroje dažniausiai vartojamais šios teorijos terminais, kaip antai collective unconscious (kolektyvinė pasąmonė), archetype (archetipas), complex (kompleksas) ar individuation (individuacija), supažindinama anksčiau Lietuvoje parengtuose psichologijos bei psichoanalizės žodynuose, tačiau specialaus, būtent analitinės psichologijos terminijai skirto dvikalbio žodyno iki šiol nebuvo. Siekiant panaikinti spragą, šiame anglų – lietuvių analitinės psichologijos žodynėlyje pateikiami 305 analitinės psichologijos ar su ja susijusioje angliškoje literatūroje vartojami terminai, jų apibrėžtys bei lietuviški atitikmenys. Žodynėlis skirtas visiems, kuriems įvairiopomis aplinkybėmis – studijuojant, rengiant originalius veikalus lietuvių kalba, dirbant vertėjo darbą – analitinės psichologijos terminija kelia klausimų ar keblumų.   Turinys Žodynėlyje pateikiamus terminus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmąją grupę sudaro analitinės psichologijos pradininko C. G. Jungo veikaluose vartojami specialieji terminai. Vienus iš jų Jungas sukūrė pats, kitus perėmė iš klasikinės psichoanalizės, mitologijos, religijos, etnologijos, alchemijos, filosofijos šaltinių (analizuodamas psichinę žmogaus patirtį, Jungas ieškojo jos sąsajų su kultūra, istorija, mitologija ir religija). Terminai, kurių autoriumi laikomas pats Jungas, ir terminai, kuriuos Jungas perėmė iš kitų sričių, tačiau iš dalies arba visiškai pakeitė tais terminais žymimą sąvoką, šiame žodynėlyje pateikiami kaip analitinės psichologijos terminai. O terminai, kuriuos Jungas perkėlė į analitinę psichologiją nekeisdamas pradinės jų sampratos ir apibrėžties, žodynėlyje priskiriami sričiai, iš kurios jie buvo perimti, pavyzdžiui, religijai, filosofijai, psichoanalizei. Antrąją žodynėlio terminų grupę sudaro naujosios Jungo sekėjų kartos vartojama terminija. Klasikinę analitinės psichologijos teoriją ir jos taikymo metodus derindami su kitų psichologijos sričių atradimais, jungiškosios pakraipos analitikai perima ir tų sričių terminus. Tokių terminų pateikiama ir šiame žodynėlyje – nurodant sritį, iš kurios jie kilę.   Šaltiniai Angliški pirmosios grupės terminai (kylantys iš Jungo veikalų) ir jų apibrėžtys į šį žodynėlį perkelti iš kelių šaltinių: Andrew Samuelso, Bani Shorterio ir Fredo Plauto „Vertinamojo jungiškosios analizės žodyno“ ( A Critical Dictionary of Jungian Analysis ), Andrew M. Colmano sudaryto „Oksfordo psichologijos žodyno“ ( Oxford Dictionary of Psychology ), Internete, Niujorko analitinės psichologijos asociacijos tinklavietėje esančio „Jungo terminų žodyno“ (“Jung Lexicon”) ir dar kelių Internete aptiktų analitinės psichologijos glosarijų. Angliški antrosios grupės (naujosios Jungo sekėjų kartos) terminai surinkti iš paskirų autorių spausdintų veikalų, Internete esančių straipsnių ir dviejų analitinei psichologijai skirtų straipsnių rinkinių: Murray’aus Steino sudaryto straipsnių rinkinio „Jungiškoji analizė“ ( Jungian analysis ) bei Renos K. Papadopoulos parengto straipsnių rinkinio „Jungiškosios psichologijos vadovėlis“ ( The Handbook of Jungian Psychology ). Lietuviški analitinės psichologijos terminų atitikmenys surinkti iš daugybės įvairių šaltinių. Nemažai lietuviškų terminų perkelta iš Lietuvoje dirbančių jungiškosios pakraipos analitikų spausdintų veikalų, kaip antai Gražinos Gudaitės „Įvadas į analitinę psichologiją“, kita šios autorės knyga „Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose“ ir 2008 m. išleista kolektyvinė monografija „Santykis ir pokytis“. Dalis atitikmenų surinkta iš Internete skelbiamų psichologų, filosofų ar teologų (nelygu kokios srities terminas) straipsnių. Taip pat yra atitikmenų, perkeltų iš 1993 m. išleisto „Psichologijos žodyno“, 2003 m. lietuvių kalba išleisto Thomaso Auchterio, Lauros Vivianos Strauss „Psichoanalizės terminų žodynėlio“ ir 2005 m. išleisto Stigo Fhanério „Psichoanalizės žodyno“. Šiame žodynėlyje nemažai terminų, kurių lietuviškų atitikmenų nepavyko aptikti jokiuose šaltinuose. Tokių terminų atitikmenys buvo sukurti tariantis su analitinės psichologijos specialistais.   Problemos Kuriant naujus lietuviškus atitikmenis kaip tik ir kilo daugiausia su šiuo darbu susijusių keblumų. Tenka pripažinti, jog kartais, bandant sukurti naują lietuvišką terminą ar ieškant, kuo pakeisti specialistų jau vartojamą, tačiau ne visai priimtiną atitikmenį, nepavykdavo (nei lietuvių kalbos išgalėmis, nei perimant tarptautinius žodžius, nei aprašomuoju būdu) surasti anglišku terminu žymimos sąvokos esmę tinkamai perteikiančių žodžių. Todėl žodynėlyje pateikiamus lietuviškus terminus vertėtų suvokti ne kaip galutinį sprendimą, bet kaip kvietimą siūlyti ir svarstyti tobulesnius variantus. Lietuviška analitinės psichologijos terminija dar nenusistovėjusi ir šis žodynėlis yra vienas pirmųjų bandymų ją sisteminti, norminti.   Padėkos  Baigdama pratarmę, žodynėlio autorė nuoširdžiai dėkoja visiems prie šio darbo prisidėjusiems žmonėms: jungiškosios krypties psichologėms doc. dr. Gražinai Gudaitei ir Godai Rukšaitei už rengiamo žodynėlio peržiūroms skirtą laiką ir jėgas, už vertingas įžvalgas svarstant galimus lietuviškus terminų atitikmenis; terminologinio darbo vadovei, Vilniaus universiteto Vertimų studijų katedros vedėjai dr. Nijolei Maskaliūnienei už palaikymą ir taiklias pastabas; VU Vertimų studijų katedros dėstytojui Markui Paurai už kantriai teiktą techninę pagalbą.     Šaltiniai   Alchemical dictionary. http://members.tripod.com/~nysticorax/terms.html   Ambraziejienė R., Ženklai. Vaizdiniai. Simboliai. http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos/Zenklai_Ivaizdiniai_Simboliai%20 ...   Auchter T., Strauss L. V., Psichoanalizės terminų žodynėlis . Vaga, 2003, iš vokiečių k. vertė Snieguolė Vingienė.   Becker U., Simbolių žodynas . Vaga, 1995, iš vokiečių k. vertė Laima Bareišienė, Aleksandras Krasnovas, Lilija Kudirkienė, Ona Polukordienė.   Bly R., Vitkūnas J. ir Baranauskaitė B., Geležinis Džonas(psichoanalitinė-mitologinė vyro evoliucijos studija su pasaulinės poezijos intarpais) . Mijalba, 2004.   Busink, R., Kuiken, D., Identifying types of impactful dreams: A replication , 1995. Dreaming , 6, 97-119. http://www.psych.ualberta.ca/~dkuiken/personal/PhenResearch.html (2008-06-18)   Cameron M., Return of the Scapegoats: Toward a Healing of the Scapegoat Complex in Psychology and Culture. http://www.renewtheology.org/paperMCameron0708.htm   Colman A. M., A Dictionary of Psychology . Oxford University Press, 2006.   Estes C. P., Ph. D., Women who Run with the Wolves: Myths and Stories of the Wild Woman Archetype . Ballantine Books, New York, 1997.   Estés C. P., Ph. D., Bėgančios su vilkais Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose . Alma littera, 2005, iš anglų k. vertė Lina Būgienė.   Edinger E. R., M.D., An Outline of Analytical Psychology. http://www.israjung.co.il/edinger.htm   The Evolution Of A Jungian Shaman, A Conversation with David H. Rosen. http://www.cddc.vt.edu/host/weishaus/Interv/rosen.htm   Fhaner S., Psichoanalizės žodynas . Aidai, 2005, į lietuvių k. vertė Loreta Vaicekauskienė.   Fitz-Randolp M. H., The Collective Shadow in Jungian Psychology. Dangers of Groupthink and Public Scapegoating by Media. http://americanaffairs.suite101.com/article.cfm/feeding_at_the_trough_of ... (2008-11-13)   A Glossary of Jungian Terms. http://www.terrapsych.com/jungdefs.html   Gudaitė G., Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose . Tyto alba, 2001   Gudaitė G., C. G. Jungo samprata apie psichoterapinį procesą ir sapnus. http://www.psichoterapija.ot.lt/Telkinys/straipsniai/Jungas.htm     Gudaitė G., Įvadas į analitinę psichologiją . VU leidykla, Vilnius, 2002.   Gudaitė G., Butkus G., Savasties fenomenologijos prielaidos ir sąsajos su emocine savireguliacija, 2006. http://www.sam.lt/repository/dokumentai/sveikata/sm1-2 .(i%20dalis)indd.pdf (2008-06-18)   Heraklitas iš Efeso. http://www.lithuanian.net/minipedia/philosophy/heraclitus.htm   Izod J., Myth, Mind and the Screen: Understanding the Heroes of our Time . Cambridge University Press, 2003.   Jung C. G., Memories, Dreams, Reflections ; recorded and edited by Aniela Jaffé, translated from the German by Richard and Clara Winston, revised edition. Vintage Books, New York , 1989.   Jung C.G., On The Relation Of Analytical Psychology To Poetry; essay from: The Spirit in Man, Art and Literature , published by Princeton University Press, Fourth Edition, 1978. http://www.studiocleo.com/librarie/jung/essay.html  (2008-06-18)     Jung C. G., Psichologija ir religija . Aidai, 1998, iš anglų k.vertė Rasa Drazdauskienė.   Jung C. G., Vėlyvos mintys, 2 dalis. http://www.spauda.lt/plato/latejung2.htm   Jung Lexicon, The New York Association for Analytical Psychology . http://www.nyaap.org/index.php/id/7/subid/44   Jung's Model of the Psyche. http://www.bbc.co.uk/dna/h2g2/A632099   Jungian Glossary. http://www.expandmind.com/JungGlossPage.html     Jungian Term of the Day: Father Complex. http://jungroom.wordpress.com/2008/03/24/father-complex   Kast V., Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu (Gyventi savo gyvenimą) . Dialogo kultūros institutas, 2002, iš vokiečių k. vertė Teresė Danguolė Šniūrevičienė.   Knox J., Archetype, Attachment, Analysis (Jungian psychology and the emergent mind) . Brunner-Routledge, 2003.   LaCombe S., dr., Containment. http://www.myshrink.com/counseling-theory.php?t_id=32   Meržvinskaitė B., Karlo Gustavo Jungo literatūros metafizika. Literatūra , 2007, 49(2). http://www.leidykla.eu./fileadmin/Literatura/49-2/126-134.pdf   Pietromonaco P. R., Feldman Barrett L., The Internal Working Models Concept: What do we really know about the self in relation to others? John Review of General Psychology , 2000, Vol. 4, No. 2, 155–175. http://people.umass.edu/monaco/pietfb.reviewgenpsy2000b.pdf   Psichologijos žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1993   Psychiatric Definition of suggestion. http://nosubject.com/Suggestion   Renos K. Papadopoulos (ed.), The Handbook of Jungian Psychology . Routlledge, New York, 2006.   Research Perspectives: Mothers' Emotional Needs. http://pediatrics.aappublications.org/cgi/content/full/102/5/SE1/1250   Samuels A., Shorter B. and Plaut F., A Critical Dictionary of Jungian Analysis . Routledge & Kegan Ltd, 2000.   Sandplay, C. G. Jung Society of Sidney . http://www.jungdownunder.com/Sandplay/sandplay_home.htm   Santykis ir pokytis: tarpasmeninių ryšių gelminės prielaidos ir psichoterapija; kolektyvinė monografija, sudarė Gražina Gudaitė. VU leidykla, Vilnius, 2008.   Sharp D., Extracts From The Jung Lexicon. Derived from Jung Lexicon: A Primer of Terms & Concepts, 1991. http://www.compilerpress.atfreeweb.com/1.%20Jungian%20Lexicon.htm#Conste ...   Sharp D., Jung Lexicon: A Primer of Terms & Concepts. http://www.psychceu.com/Jung/sharplexicon.html   Senovės Graikijos filosofijos srovės, Simonas Samarietis, Magas. Gyvenimas. http://www.spauda.lt/plato/simonas.htm   Short Glossary of mysterious and useful terms. Jungian definition. http://www.healingexpression.com/pdfs/Jungian%20Definitions.pdf   Soanes C., Stevenson A. (eds.), Oxford Dictionary of English , 2nd ed. Oxford University Press, 2003.   Spiritual glossary. Initiation . http://www.spiritual-experiences.com/glossary.php   Stein M. (ed.), Jungian Analysis , 2nd ed. Open Court Publishing Company, 1995.   Stein M. W., Junginė analizė ir dvasingumas. Šiaurės Atėnai . 2003-06-14 nr. 656. http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=656&kas=straipsnis&st_id=1867   Šarkinaitė L., Liesienė V., Atminties tipai ir jų reikšmė.  http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&strid=2408&subid=gm   Šiuša A., Sizigijos (XL). Šiaurės Atėnai , 2008-02-29 nr. 883. http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=883&kas=spaudai&st_id=15798   Vaitkevičienė V., Tarptautinių žodžių žodynas . Žodynas, 2002.   Von Franz L., Golden Ass of Apuleius: The Liberation of the Feminine in Man. C. G. Jung Foundation Books, 1992.   Woodman M., Addiction to Perfection (The Still Unravished Bride) , Inner City Books, 1982.   Žilionis J., Origenas: pasaulis ir savęs pažinimas. www.litlogos.lt/L49/logos49_zilionis.pdf   Žodynėlio straipsnių vidinė sąranga   1. Visi antraštiniai žodžiai pateikiami abėcėlės tvarka, stambesniu pajuodintu šriftu. Iš karto po antraštinio žodžio skliaustuose esantis skaičius nurodo, kokiu numeriu konkretus terminas įvestas į terminijos duomenų bazę Multiterm . 2. Toliau, jei terminą sudaro vienas žodis, nurodoma, kokia kalbos dalimi jis eina (angliškos santrumpos reiškia: n – daiktavardis, v – veiksmažodis, adj – būdvardis) ir, jei tikėtina, kad gali kilti painiava, nurodoma, jog žodis pateiktas daugiskaitos forma ( pl . – daugiskaita). 3. Angliškais žodžiais subject, domain, subdomain  žymima informacija nurodo konkretaus termino vietą sąvokų sistemoje. Daugelis šiame žodynėlyje esančių terminų priskiriami psichologijos temai, dinaminės psichologijos sričiai, analitinės psichologijos posritei. Tačiau kai kurie terminai, į analitinę psichologiją perkelti iš kitų psichologijos sričių ar net mokslo šakų, priskiriami ne analitinei psichologijai, bet psichologijos sričiai ar mokslo šakai, iš kurios jie kilo. 4. Po žodžio definition straipsnyje pateikiama angliška termino apibrėžtis. Jei konkretus terminas perteikia kelias skirtingas sąvokas, tai jas atitinkančios apibrėžtys, žymimos numeriais (1), (2) ir t. t., pateikiamos viena po kitos. 5. Po žodžio comments pateikiama papildomų žinių, padedančių geriau suvokti termino turinį. Kai kuriuose žodynėlio straipsniuose supažindinama su antraštinio žodžio etimologija, pateikiami kiti tą pačią sąvoką žymintys terminai. 6. Po žodžių source list nurodomas šaltinis, iš kurio į žodynėlį buvo perkeltas terminas, jo apibrėžtis bei su juo susijusi papildoma informacija. Jei konkrečiame straipsnyje papildomos informacijos nepateikiama, tai šaltinis nurodomas iš karto po apibrėžties. 7. Po žodžio note pateikiama pastaba, kurioje nurodomi kiti žodynėlio antraštiniai žodžiai, pagal kuriuos galima rasti daugiau su konkrečiu terminu susijusios informacijos ( žr. , dar žr. , plg. ).  8. Po santrumpos LI pateikiamas lietuviškas termino atitikmuo, kai kur (jei terminą sudaro vienas žodis) nurodant jo giminę, skaičių. 9. Po žodžio status nurodomas konkretaus termino statusas ( status ): approved – patvirtintas, advised – siūlomas, new – naujas. 10. Toliau kai kuriuose žodynėlio straipsniuose pateikiama lietuviška termino apibrėžtis. 11. Pabaigoje nurodomas lietuviško termino ir jo apibrėžties šaltinis. Jei konkrečiame straipsnyje lietuviška apibrėžtis nepateikiama, šaltinis nurodomas iš karto po termino statuso Atsisiųskite: Analitines psichologijos terminu zodynelis.pdf

Baltijos pajūris. Šviesus smulkus smėlis, lengvai byrantis tarp pirštų. Malonumas semti rieškučiomis šlapią smėlį toje vietoje, kur susitinka banga ir krantas, ir jį varvinant auginti visą pilį iš kelių bokštų. Šiurpas ir smalsumas, kai mane smėlyje užkasa – pradžioje kojas, pilvą, liemenį, paskui krūtinę, rankas, iki pat kaklo… Smėlis mano kieme – dėžė ar smėlio krūva, kurioje kapstomės keliese. Mamos plepa šalia, ir mums užtenka žinoti, kad jos yra, tuomet saugiai leidžiamės į naujų pasaulių kūrimą: tiesiame gatves, rausiame tunelius, statome namus ir galingas tvirtoves, kepame bandeles ir vaišiname jomis draugus, akmenukais ir žiedlapiais puošiame princesių rūmus. Pradžioje kastuvėlio ir kibirėlio dalybos, o vėliau mergaitiški sekretai smėlyje ar juodžemyje kur nors nuošaliai krūmuose, po daugiabučių balkonais, kad patikrintume draugystę. Taip dažnas prisimename savo vaikystę, kai kiauras dienas žaidžiant smėlis buvo savaime suprantamas, ne mažiau būtinas negu mamos pagaminti pietūs. Žaisdami buvome laisvi ir kūrybiški, ir mūsų vidinis vaikas iki šiol ilgisi tokios vienovės tarp minčių, svajonių, kūno ir jausmų, kai nebuvo jokių “neįmanoma”. Suaugę vis labiau specializavomės, darėmės vis protingesni ir vis labiau susivaržėme, nustojome svajoti ir kurti, pamiršome sapnus ir smėlio kūrinių poeziją. Jungiškosios krypties psichoanalitikė Dora M. Kalff Šveicarijoje sukūrė smėlio dėžės terapiją, kad padėtų atgaivinti ryšį tarp atskilusių vienas nuo kito žmogaus kūno ir sielos, išorinio ir vidinio gyvenimo, kad grąžintų mūsų psichikai vientisumą ir raidą. Jos metodas rėmėsi C.G. Jungo analitine psichologija ir Margareth Lowenfeldt “Pasaulio technika”, ir per kelias dešimtis metų plačiai paplito visame pasaulyje. Dora Kalff pastebėjo, kad smėlyje sukurtų vaizdinių serijos parodo realias paciento sąmonės ir pasąmonės sąveikas ir gali būti lyginamos su sapnais, analizuojamais psichoterapijos procese. Jos pasekėjai, kaip psichoanalitikė Ruth Ammann, pritaria tam ir teigia, kad žaidimas smėlyje ypač tinka žmonėms, patyrusiems pirminio santykio su motina trikdžių ir dėl to turintiems rimtų nuotaikos, savęs vertinimo sutrikimų, sunkumų žodžiais papasakoti apie savo būsenas. Smėlio dėžės terapija gali būti naudojama dirbant su įvairiais klientais – ir vaikais, ir suaugusiais – kaip pagrindinis arba kaip pagalbinis metodas, greta taikant žodinio gydymo būdus. Smėlio dėžė – tai nedidelė dėžė ant kojų, kurios ją pakelia į stalo aukštį. Dėžės dugnas ir vidiniai kraštai padengti vandeniui atsparia šviesiai mėlyna danga, kad būtų galima lengviau įsivaizduoti vandenį ir dangų. Smėlis gali būti naudojamas ir sausas, ir drėgnas, o idealiu atveju analitikas savo kabinete turi abiejų tipų smėlio dėžes ir leidžia laisvai pasirinkti pačiam klientui, kuriame smėlyje žaisti. Be to, reikalinga miniatiūrinių figūrėlių ir įvairiausių objektų kolekcija, kuri apimtų kiek įmanoma platesnes gamtos ir žmogaus veiklos sritis. Tai įvairių istorinių laikotarpių ir skirtingų užsiėmimų, įvairaus amžiaus žmonės, pasakų ir mitų veikėjai, patys įvairiausi gyvūnai, augalai, namai ir jų įranga, šventyklos ir religiniai simboliai, tiltai, automobiliai ir pan., taip pat akmenys, medis, stiklo akmenėliai, kriauklės, kita medžiaga, iš kurios galima lengvai konstruoti trūkstamus objektus. Tai ir labai gražūs, mieli daiktai, būtybės, bet ir bjaurūs, atstumiantys, baisūs, kad atstovautų gyvenimo visumą. Terapijoje klientas spontaniškai veikia su smėliu ar figūrėlėmis tai, ką jam norisi: piešia smėlyje, formuoja jį, kuria paveikslą naudodamasis figūrėlėmis, galbūt vaizduoja visą istoriją. Jam nėra duodama instrukcija, jis gali laisvai žaisti. Vaikams tai labai patinka, ir jie visiškai natūraliai ima statyti pilis, kelius, ežerus, miškus, kalnus, dėlioti gyvūnus ir žmones, kol užpildo visą dėžės erdvę. Suaugusiuosius taip pat traukia tuščia smėlio erdvė, kurioje viskas vis dar įmanoma, tačiau kai kurie sustingsta priešais ją kaip prieš tuščią baltą lapą. Jie bijo patys savęs – savo nuslopintų impulsų, sunkių jausmų, gąsdinančių fantazijų. Vis dėlto visi turi poreikį išreikšti savo vidinį pasaulį ir suteikti jam formą, ir nors pradžioje smėlio dėžė atrodo gąsdinanti, ilgainiui žmogus ima ją suvokti kaip gydančią. Pagrindinė terapeuto užduotis – sukurti laisvą ir apsaugotą erdvę, kurioje klientas būtų besąlygiškai priimamas ir jaustųsi esąs ne vienišas. Tuomet jis labiau atsipalaiduoja ir gali pasinerti į spontanišką vaizduotės, rankų, smėlio žaismą. Jis leidžia savo sielai byloti trimačiais vaizdiniais, kurie nelieka fiksuoti, jie kaskart kuriami toliau valanda po valandos. Panašiai kaip budistų smėlio mandala, kuri vos ją baigus kurti yra sušluojama, šie smėlio kūriniai po terapinės valandos yra išardomi analitiko. Kitame psichoterapijos seanse viskas prasideda iš naujo. Lieka kūrinių fotografijos, ir po ilgesnio laiko galima kartu analizuoti visą jų seriją. Kad kūryba būtų laisva ir spontaniška, neskubama interpretuoti kiekvieno vaizdinio atskirai, nes tai blokuotų procesą. Nors gal kam atrodytų keista, bet taip žaidžia ir vyrai, ir moterys, ir visiškai jauni, ir jau subrendę ar pagyvenę žmonės. Tokiu būdu jie prisiliečia prie savo tikrosios savasties, kuri ilgą laiką buvo nuslopinta vardan adaptacijos išoriniame pasaulyje. Iškylantys vaizdiniai, panašiai kaip ir sapnai, yra puikus greitkelis į pasąmonę ir parodo tikrąją emocinę žmogaus būseną. Neretai žaidimas smėlyje sukelia stiprias fiziologines reakcijas: drebulį, prakaitavimą, norą šlapintis, verksmą, tačiau ir atsipalaidavimą, ramesnį širdies plakimą, gilesnį kvėpavimą, bendrą pojūčių paaštrėjimą ir malonią savijautą. Tai rodo, kad šis žaidimas išties ne vien vaikiškas malonumas! Juk vaizduotė veikia fiziologinius procesus tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, ir remiantis Jeanne Achterberg knygoje Imagery in Healing: Shamanism and Modern Medicine cituojamais tyrimais, ji net gali kontroliuoti tam tikras imuninės sistemos sritis. Smėlio dėžės vaizdiniai, kaip ir sapnai, kompensuoja sąmoningo požiūrio vienpusiškumą. Racionalusis ir apskaičiuojantis žmogus randa savyje gyvus pojūčius, švelnius jausmus, net religinius išgyvenimus: iš po jo rankų gimsta gražiausi sodai su juose skraidančiais rožiniais drugeliais, šokančios deivės, kelias paslėpto lobio link, kuriuo einant tenka susigrumti su pavojingomis būtybėmis ar laukiniais žvėrimis. Visa tai atspindi ir kartu nukreipia vidinę asmenybės raidą pilnatvės link. Smėlio dėžės terapija paplitusi daugelyje šalių – kaip atskira terapijos rūšis arba kaip jungiškosios analizės dalis. Štai Japonijoje analitinė psichologija paplito būtent per smėlio dėžės metodą, kadangi toje šalyje gyvos smėlio ir akmenų sodų tradicijos, o pasakoti kitam apie savo asmeninius sunkumus ilgą laiką buvo tabu, vadinasi žodinė terapija buvo neįmanoma. Netolimose šalyse organizuojami žaidimo smėlyje terapijos kursai kartkartėmis atkeliauja ir iki Lietuvos savaitgalinių seminarų pavidalu, skirtų dailės terapeutams, dirbantiems su vaikais. Prieš keletą metų kaip pagalbinį metodą dirbant su suaugusiaisiais ją pradėjo taikyti jungiškosios krypties psichoanalitikės Gražina Gudaitė, Goda Rukšaitė, vėliau ir šio straipsnio autorė. Pastebėjome, kad suaugusieji mielai leidžiasi į šį kūrybinį procesą ir jaučia jo galią, o kai kurie pastebi jo pranašumus lyginant su dailės terapija – juk čia nereikia drovėtis, kad nemoki piešti. Čia gali pasinerti į rankų, smėlio, vaizdinių meditaciją ir atsitraukti nuo varginančių minčių. Buvau jau suaugusi, kai stebėjau keturių Tibeto vienuolių atliekamą mandalos kūrimo ritualą viename Vilniaus muziejuje. …Pasigirsta žemais balsais giedama giesmė, monotoniškai kartojama mantra, vėliau lieka tik tyla, nutraukiama smėlio piltuvėlių skambesio. Devynios dienos po dešimt valandų tylos pilant spalvotą smėlį į taisyklingas geometrines formas, nuo vidurio į kraštą, saugantis nupūsti trapų kūrinį drabužio judesiu ar smarkesniu kvėptelėjimu. Aš ateinu keletą kartų ir stebiu kurį laiką, matau, kad smulkutis spalvotas raštas vis plečiasi po vienuolių rankomis. Ramu ir gera, atsiveria nepažinta erdvė – tai kažkas kita negu mano vaikystės smėlio pilys. Štai dešimtoji diena: tobula mandalos harmonija, grožis ir laikinumas, nespėjus nė prisirišti – sušluotos smėlio kruopelės byra į upę, o aš lieku čia žinodama, kad nuo šiol ilgėsiuos tokios darnos savyje…

2010 m. spalio 15 d. Vilniaus Universitete įvyko jungiškosios krypties psichoanalitiko Murray Steinas (Šveicarija) paskaita apie Karlo Gustavo Jungo „Raudonąją knygą“ („The Red Book“). Knyga išleista 2009 m. angliškai, jos pirminis pavadinimas buvęs „Liber Novus“, arba „Naujoji knyga“, tačiau neformaliai visada buvo vadinama „raudonąja“ dėl raudonos odos viršelių. Ši knyga autoriui esant gyvam niekada nebuvo publikuota, tačiau visąlaik kėlė didžiulį susidomėjimą, nes buvo žinoma, jog K.G. Jungas ją rašė net keliolika metų kaip esminį savo sielos dienoraštį. Ją išleidus per vienerius metus vien JAV buvo parduota daugiau kaip 50 tūkstančių egzempliorių, ir šiuo metu knyga toliau keliauja per pasaulį lydima pristatymų ir parodų. Lietuvoje „Raudonosios knygos“ taip pat buvo labai laukiama, todėl į VU Filosofijos fakulteto auditoriją dalyvauti jos pristatyme susirinko didžiulis būrys psichologų, jų dėstytojų, taip pat besidominčių analitine psichologija žmonių. Profesorė, jungiškosios krypties psichoanalitikė Gražina Gudaitė, pagrindinė šios paskaitos organizatorė, pasveikino svečią Murray Steiną, kuris jau ne pirmą kartą viešėjo Lietuvoje. Tai daugelio knygų apie amžiaus vidurio krizę, asmenybės tapsmą, savasties išgyvenimą, kitas analitinės psichologijos temas autorius ir redaktorius, dėstantis Tarptautiniame analitinės psichologijos institute Ciūriche. M. Steinas pradėjo paskaitą atverdamas didžiulę „Raudonąją knygą“ ir parodydamas keliolika jos puslapių, ranka išmargintų taisyklingu gotišku šriftu ir papuoštų nepaprastai detaliais aukštos meninės kokybės piešiniais. Leidėjų pastangomis buvo išleista originaliosios knygos fotokopija, kurios turinį redaktorius Sonu Shamdasani papildė įžymiaisiais K.G. Jungo „Septyniais pamokslais mirusiems“ ir kita anksčiau neįtraukta medžiaga. Fotokopiją lydi originalių tekstų, parašytų vokiečių kalba, vertimas į anglų kalbą. Toliau M. Steino paskaita sukosi apie kelis svarbiausius klausimus: kas yra „Raudonoji knyga“, kodėl Jungas ją rašė, kaip jis ją rašė, ką ši knyga reiškia visai gelmių psichologijai, ir konkrečiai – analitinei psichologijai? Taigi, kas yra „Raudonoji knyga“? Tai iškilaus XX amžiaus mąstytojo, psichologo, analitinės psichologijos kūrėjo Karlo Gustavo Jungo asmeninės transformacijos dienoraštis. Kaip pats autorius teigė savo gyvenimo pabaigoje, visos svarbiausios jo įžvalgos, gelmių psichologijos atradimai kilo būtent iš šioje knygoje aprašytų jo dvasinių patyrimų. Visos šio psichologo įvestos sąvokos – kompleksas, kolektyvinė pasąmonė, archetipas, Animus / Anima, Savastis, individuacija ir kitos, – buvo išgyventos kūnu ir krauju, o ne sukonstruotos vien teoriniu pagrindu. Gyvas liudijimas lieka būtent „Raudonoji knyga“. Todėl visai nekeista, kad pačioje knygoje nebuvo naudojamos techninės psichologijos sąvokos. Tik vieną vienintelį kartą pavartotas žodis „pasąmonė“, kaip teigė M. Steinas, paskyręs beveik mėnesį savo atostogų, kad įdėmiai perskaitytų „Raudonąją knygą“. Toliau M. Steinas pristatė „Raudonosios knygos“ turinį ir jos rašymo chronologiją. Trumpai pasakysiu, kad knyga susideda iš „Liber Primus“ – Pirmosios knygos, sudarančios 11 skyrių, ir „Liber Secundus“ – Antrosios knygos, sudarančios 21 skyrių. Trečioji dalis pridėta redaktorių – tai „Septyni pamokslai mirusiems“. K.G. Jungas pradėjo „Raudonosios knygos“ juodraščius 1913 m. lapkritį, juos vėliau perkėlė į knygą raudonais viršeliais. Rašė per visą Pirmąjį pasaulinį karą tarnaudamas Šveicarijos kariuomenėje ir vėliau, iki pat 1930 metų. Įžymiąsias savo mandalas jis piešė visą 1917 m. vasarą, ir jas taip pat įtraukė į knygą. Knygos esmė – nuolatinis dialogas su savo siela, su skirtingomis pasąmonės figūromis, kur apmąstomi esmingiausi žmogaus būties klausimai, vyksta sukrečiami atradimai. Jungas vaizduotėje ir sapnuose susiduria su Filemonu, vidiniu vedliu ir mokytoju, taip pat su pačia Mirtimi, su Pagoniu, su Žudiku, su demonais, su Parsifaliu ir Kristumi, ir daugeliu kitų. Nuolat vyksta dialogas tarp sąmoningos psichikos ir pasąmonės reiškinių, kurie įasmeninami šiais pavidalais. Kaip teigė M. Steinas, tai poetinis tekstas, panašus į Dantės „Dieviškąją komediją“, todėl jos turinį nėra lengva atpasakoti. Knyga nutrūksta viduryje sakinio, tačiau anot M. Steino, redaktoriams pavyko rekonstruoti pabaigą iš juodraščių. Tačiau šio straipsnio skaitytojui tegu tai liks intriga, skatinančia susirasti pačią knygą ir ją paskaityti. Kodėl psichoanalitikas, pasiekęs pasaulinę šlovę, būdamas psichoanalizės asociacijos prezidentu, artimas Zigmundo Freudo draugas atsideda tokių tekstų rašymui? Kodėl vėliau skiria tam net 15 savo gyvenimo metų? Kodėl taip detaliai ir daug piešia, vaizduodamas savo sapnų ir vizijų simbolius? M. Steinas teigia, kad viena vertus, būtent išsiskyrimas su Z. Freudu paskatino didžiulę asmeninę K.G. Jungo krizę, kurioje teko vienam susidurti su giliais emociniais išgyvenimais. Jau nebebuvo draugo, bendražygio, vadovo, kuris galėtų padėti suteikti jiems struktūrą, suprasti juos. Galiausiai klasikinės psichoanalizės dogmos jau ir iki tol nebegalėjo paaiškinti Jungui daugybės sudėtingų jo pacientų ir savo paties patyrimų. Kaip tik todėl ir išsiskyrė dviejų genijų keliai. Jaunasis šveicaras turėjo drąsiai priimti iššūkį ir nebeturėjo kur trauktis. Jis apsisprendė atsiverti gelminei patirčiai ir stengtis savarankiškai ją suprasti bei pavadinti, nebenaudodamas psichoanalizės terminų. Antra vertus, K.G. Jungo atsidavimas detaliam ir meniškam patirčių atvaizdavimui leido suteikti psichiniam patyrimui tikrąją vertę. Net matančiam įspūdingus Jungo piešinius jie įsispaudžia atminty ilgam, o pačiam autoriui tie simboliai įgyja objektyvią būtį, kuri ne mažiau reali nei vadinamasis realus pasaulis. Kokia šios knygos reikšmė gelmių psichologijai, analitinei psichologijai? Ką ji reiškia visiems, besidomintiems asmenybės raida? Pirmiausia tai liudijimas apie asmenybės transformaciją – kad tai ne vien gražūs žodžiai, bet kūnu ir krauju patirta tikrovė. Ji įmanoma, jei tik atsiduodi šiam keliui rimtai, su pagarba ir atvirumu, jei tik suteiki tam vertę. Kita vertus, „Raudonosios knygos“ dėka atgyja sausos teorinės psichologijos sąvokos, jos tampa pagrįstos ir patikimos. Žymiai aiškesni tampa kasdieniai darbo metodai, kuriuos taiko analitinis psichoterapeutas – sapnų analizė, aktyvi vaizduotė. Galiausiai ši knyga leidžia dar kartą įsitikinti dvasinio pasaulio tikrumu ir jo lemiama įtaka žmogaus būčiai.