Mintys pasitinkant knygą Deirdre Bair „Jungas“

Ieva Bieliauskienė, Dovilė Kvedarauskienė, Elona Lovčikienė
Kuo Jungo idėjos svarbios XXI amžiaus Lietuvoje: mintys pasitinkant knygą Deirdre Bair „Jungas“
Knygų mugė 2020.02.20

Deirdre Bair parašyta Karlo Gustavo Jungo biografija yra labai stora knyga – 800 psl., parašytų smulkiu šriftu, todėl neabejotinai kyla klausimas – ar verta imtis jos skaitymo? Mūsų nuomone, išties verta, nes K. G. Jungo idėjos labai aktualios išlieka ir XXI a. pradžios Lietuvoje. Kiekviena apžvelgsime tam tikrą Jungo palikimo dalį, kuri, mūsų nuomone, gali padėti giliau suvokti ir tai, kas šiuo metu vyksta aplink mus.

Jungas neretai laikomas kultine figūra, New Age idėjų skleidėju, mistiku, guru, kurio idėjas taiko, nebūtinai labai sėkmingai, įvairūs dvasiniai mokytojai. Dėl šios priežasties į Jungo darbus skeptiškai žvelgia akademinis pasaulis, jo mintis retai įsileidžia universitetai, aiškindami tai moksliškumo stygiumi. Tačiau D. Bair knygoje plačiai atskleidžiama būtent Jungo - mokslininko pusė: savo profesinį kelią jis pradėjo 1900 m. kaip gydytojas psichiatras Ciuricho Burgholzli klinikoje, jau tada garsėjusioje savo mokslo darbais. Būdamas labai smalsus ir plataus akiračio, Jungas greitai ėmėsi asociacijų eksperimento tyrimų, tapusių kompleksų teorijos pagrindu. Šio eksperimento metu tiriamajam buvo perskaitomas žodis ir paprašoma į jį kuo greičiau atsakyti kitu pirmiausia į galvą atėjusiu žodžiu – asociacija. Buvo matuojamas laikas, per kurį buvo atsakyta, stebimos įvairios tiriamojo reakcijos – pvz., paraudimas, užsikirtimas, žodžių kartojimas, ir fiksuojamos fiziologinės kūno reakcijos – pulsas, odos prakaitavimas ir pan. Atlikę daugybę tokių eksperimentų, Jungas su kolegomis pastebėjo, kad į kai kuriuos žodžius tiriamieji negalėdavo pateikti asociacijos arba užtrukdavo labai ilgai, taip pat jiems kildavo stiprių fiziologinių reakcijų. Jungas, toliau tyręs psichologinę šių žodžių reikšmę tiems žmonėms, aptiko, jog šie žodžiai jiems buvo susiję su kokia nors stipria, dažniausiai neigiama, emocija – pykčiu, gėda, kalte, baime... Iš šio atradimo gimė ir komplekso terminas, dabar tapęs ir šnekamosios kalbos dalimi. Kompleksu Jungas vadino asmeninės žmogaus pasąmonės darinį, turintį tam tikrą archetipinę, t.y. visiems žmonėms būdingą, temą, ir aplink ją besigrupuojančias emocines reakcijas. Būtent su ta tema susijęs žodis asociacijų eksperimente ir „paleidžia“ tam kompleksui būdingas emocijas, ir ši reakcija yra automatinė, sąmoningai nevaldoma. Jungas suprato, kad tokiu pat būdu tam tikras žodis, įvykis, pokalbis mūsų kompleksus „paleidžia“ ir realiame gyvenime, ir tada tampame savo pasąmonės įkaitais ir lieka tik sakyti „nesuprantu, kad man tada užėjo...“.

Vienas iš stipriausias emocijas mums keliančių ir labiausiai mūsų gyvenimą veikiančių yra motinos kompleksas. Taip yra todėl, kad visi savo egzistenciją pradedame motinos kūne ir dar iki gimimo ji tampa svarbiausiu mums žmogumi, galinčiu nulemti net tai, gyvensime ar mirsime. Kai gimstame, santykis, kurį turime su savo motina ar kitu jos funkciją atliekančiu žmogumi lemia tai, kaip suvoksime save, kitus ir mus supantį pasaulį. Jeigu motina buvo šilta, rūpestinga, dėmesinga mūsų poreikiams, tačiau ne pernelyg kontroliuojanti, augdami ir užaugę jausime pasitikėjimą savimi, kitais ir pasauliu, gebėsime ištverti įvairius sunkumus ir rūpintis savimi bei kitais. Tai vadinama teigiamu motinos kompleksu. Ir priešingai, jei motinos dėmesio ir rūpesčio trūko, jei ji dažnai buvo pikta ir nuvertinanti, o gal – pavargusi ar liūdna, augdamas vaikas jaus nepasitikėjimą savimi, nesaugumą, dėl to sunkiai kurs santykius su aplinkiniais, jausis neturintis vietos pasaulyje. Tokį motinos kompleksą Jungas pavadino neigiamu. Visas motinos kompleksui būdingas emocijas – nesaugumą, baimę, nerimą, pyktį, bejėgiškumą – gali sukelti bet kuri, net iš pirmo žvilgsnio nereikšminga atrodanti situacija, tam konkrečiam žmogui reiškianti, kad kažkas jo nevertina, nemyli, nepriima, pavyzdžiui, blogas pažymys per egzaminą, kito žmogaus kritiška pastaba, arba nenoras kartu nueiti į kiną. Todėl neigiamą motinos kompleksą turintys žmonės dažnai turi nerimo ir nuotaikos sutrikimų, paguodos ieško alkoholyje ar narkotikuose, o kraštutinė jo išraiška – tai noras nusižudyti ir savižudybės. Lietuvoje tiek priklausomybės, tiek savižudybės yra didžiulė problema, ir psichoterapiniame darbe labai dažnai sutinkame žmones, kurių santykis su motina yra sutrikęs, todėl galime kalbėti apie didžiulį neigiamo motinos komplekso paplitimą mūsų šalyje. Kodėl taip yra? Jungas siūlo žvelgti plačiau ir matyti ne tik asmeninę motiną, bet ir įvairius aplinkos veiksnius, kurie gali trikdyti motinos gebėjimą pasirūpinti vaiku: tai karai, įvairios gamtinės nelaimės, politinė – socialinė santvarka, skurdas, motinos liga... Neįsisąmonintas neigiamas motinos kompleksas paprastai perduodamas iš kartos į kartą ir taip plinta vis plačiau. Tada, kai tokį kompleksą skatinantys veiksniai būdingi visai visuomenei, kalbame apie kultūrinius kompleksus.    

Analogiškai Jungas aprašė ir teigiamą bei neigiamą tėvo kompleksus, tačiau daugiau ties tuo nesustosiu dėl laiko stokos.

Dar vienas labai svarbus kompleksas Jungo buvo pavadintas Šešėliu. Šešėlis – tai visos savybės, kurios atrodo nepriimtinos ir svetimos sąmoningam mūsų savęs suvokimui, todėl išstumiame jas į pasąmonę ir stengiamės nematyti. Daug kieno Šešėlio komplekse atsiduria pavydas, pyktis, godumas, polinkis meluoti ar būti neištikimam – tai atrodo susiję su krikščioniškomis vertybėmis ir morale. Tačiau būtent apie šį kompleksą ir jam būdingą projekcijos mechanizmą kalbama garsiojoje citatoje iš Naujojo Testamento, kur Kristus klausia: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“. Iš tiesų tada, kai Šešėlis tampa pernelyg didelis, tai yra į jį nustumiama labai daug savo savybių, jį imama projektuoti į kitus žmones ir matyti tas savybes – ydas kitame. Paprasčiausias pavyzdys – tai savo pykčio bijančio žmogaus tikėjimas, kad visi ant jo pyksta ir linki jam blogo, stipriausiais atvejais pasireiškiantis kaip nesveikas įtarumas – paranoja. Kultūriškai Šešėlis susijęs ir su lytimi, pavyzdžiui,  mūsų visuomenėje moterys dažniau nepripažįsta pykčio, ir jų Šešėlis pasirodo per įvairias pasyvios agresijos formas: apkalbas, intrigų kūrimą piktas intencijas priskiriant kitiems. Tuo tarpu vyrų Šešėlyje dažniau yra silpnumas, pažeidžiamumas, ir tada, kai reikėtų paliūdėti, paverkti ar pripažinti savo pralaimėjimą, kai kurie ima elgtis agresyviai, „demonstruoti savo raumenis“ ir žeminti kitus, tariamai „silpnesnius“.

Šešėlį galime matyti ir kaip kultūrinį kompleksą, kai tam tikros neigiamos savybės priskiriamos ištisoms tautoms, dažniausiai kaimyninėms arba gyvenančioms šalies viduje, arba kitoms rasėms. Tokios Šešėlio projekcijos yra rasizmo, antisemitizmo ir kitų neapykantos formų pagrindas. Stiprus šešėlio kompleksas labai būdingas mūsų visuomenei, patyrusiai daugybę okupacijų, suvaržymų, todėl besijaučiančiai labai nesaugiai, apsuptai visokių grėsmių. Kai viduje taip nesaugu, atrodo neįmanoma pripažinti savo trūkumus ir silpnąsias vietas, tačiau tik visų jų įsisąmoninimas gali padėti mažiau nekęsti kitų ir labiau pasitikėti savimi.
Dar vienas Lietuvoje labai paplitęs kompleksas – tai aukos-agresoriaus kompleksas. Šiuo atveju kalbame apie tam tikrų situacijų, aplinkybių lengvai sukeliamą jausmą, kad pats žmogus yra auka, prieš kurią smurtauja kažkas kitas – agresorius. Būdamas aukos pozicijoje, šį kompleksą turintis žmogus jaučiasi bejėgis, išsigandęs, neturintis jėgų ir valios pasipriešinti smurtui, o agresorius matomas kaip galingas, nepažeidžiamas. Tačiau kompleksui būdinga greitai pereiti į priešingą polių – t.y. auka staiga gali tapti agresoriumi ir imti smurtauti prieš kitus. Vienas tokio komplekso pavyzdys:  žmogus, kuris jaučiasi savo viršininko auka darbe ir nedrįsta pasipriešinti jokiems jo reikalavimams, staiga persimaino ir grįžęs namo ima smurtauti prieš savo vaikus, kurie tada tampa jo aukomis. Savo ruožtu šie vaikai, vakare patyrę savo tėvo ar motinos agresiją, kitą rytą gali tapti agresoriais savo klasės draugams, kurie jaučiasi bejėgiai apsiginti, ir taip sukasi šis ratas, kai aukos-agresoriaus kompleksą išprovokuoja bet kuri situacija, kur kažkas turi galią, yra stipresnis, o kažkas - silpnesnis... Ne veltui Lietuvoje vis daugiau kalbama apie smurto ir patyčių įsigalėjimą įvairiausiuose visuomenės sluoksniuose – nuo šeimos, klasės, darbo kolektyvo iki žiniasklaidos ir valdžios. Aukos ir agresoriaus kompleksas mūsų visuomenėje siejamas su labai paplitusiu autoriteto kompleksu – stipriomis emocinėmis reakcijomis į kito žmogaus ar institucijos viršenybę, galią, arba autoritetingumą. VU Psichologijos instituto profesorė, analitinės psichologijos pradininkė Lietuvoje Gražina Gudaitė autoriteto kompleksą ir jo apraiškas Lietuvoje tyrinėja įvairiuose savo mokslo darbuose, taip pat ir knygoje „Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“. Ji kelia prielaidą, jog toks sudėtingas santykis su autoritetais mūsų visuomenėje susiformavo dėl ilgalaikių okupacinių režimų, kurių paskutinis buvo sovietinis režimas, siekęs visiškai susiaurinti atskiro individo galimybes pačiam priimti svarbius gyvenimo sprendimus ir griežtai baudęs už bet kokį nepaklusimą taisyklėms. Tokio režimo sąlygomis, kaip ir šeimoje, kur tėvai yra autoritariški ir baudžiantys, nėra sąlygų susiformuoti sveikam santykiui su autoritetais arba pajusti savo autoritetingumą.

Savo ar savo visuomenės kultūrinių kompleksų įsisąmoninimas ir pažinimas, Jungo nuomone, yra vienintelis kelias pamažu išsilaisvinti iš autonomiškos ir dažnai gyvenimą griaunančios jų galios.
 
    2. Dovilė Kvedarauskienė. Kultūriniai kompleksai ir kultūrinė trauma; simbolio iškilimo svarba

Vienas iš K. G. Jungo teorijos savitumų, atskyręs ją nuo Z. Freudo ir kitų ankstyvosios psichoanalizės teorijų, yra kolektyvinės pasąmonės idėja. K. G. Jungas įvardino kolektyvinę pasąmonę kaip gilesnį pasąmonės sluoksnį nei asmeninė pasąmonė. Jis sakė, kad kolektyvinė pasąmonė yra įgimta - kitaip nei asmeninė pasąmonė, kuri įgyjama asmeniniame žmogaus gyvenime. Asmeninėje pasąmonėje nugula žmogaus patirti, bet sąmonei nepriimtini dalykai. Kolektyvinė pasąmonė – tai bendražmogiškas, ne individualus darinys, jis atsinešamas jau gimstant, t.y. paveldimas. Šią struktūrą sudaro iš anksčiau nei konkretaus žmogaus gyvenimas ateinančios patirties formos - archetipai, kurie įgyvendinami asmeninėje patirtyje.

Be archetipų, esančių giliausiuose kolektyvinės pasąmonės sluoksniuose, K. G. Jungas mini, nors tiksliai ir neapibrėžia, šeimos ir kultūrinį kolektyvinės pasąmonės lygius. Pavyzdžiui, jis sako, kad kolektyvinė pasąmonė apima laikotarpį prieš vaikystę, t.y. „protėvių gyvenimo liekanas“ (Jung, 2012, p. 104). Autobiografijoje jis teigia: „Aš stipriai jaučiu, kad esu veikiamas dalykų ar klausimų, kurių neužbaigė ar į kuriuos neatsakė mano tėvai, seneliai ir tolimesni protėviai“ (Jung, 2010, p. 321).

Žmogaus emocinėms būsenoms, pasirinkimams, elgesiui įtaką daro ne tik asmeniniai pasąmoniniai dalykai, bet ir tie, kurių jis savo gyvenime nepatyrė, bet kuriuos patyrė jo seneliai ir tolimesni protėviai ar jo krašto ir kultūros žmonės. Anot K. G. Jungo, „Kolektyvinė problema – jei ji neįsisąmoninama kaipo tokia – visuomet atrodo kaip asmeninė ir tam tikrais atvejais sužadina iliuziją, kad kažkas darosi negerai su mūsų asmenine psichika“ (ten pat, p. 322). Asmeninė psichika tokiu atveju iš tiesų sutrikdoma, tačiau trikdžiai yra susiję su nepakeliamais socialinės atmosferos pokyčiais. Šiame kontekste iškyla kultūrinių kompleksų ir kultūrinių traumų sąvokos. Jos paskutiniu metu gana dažnai vartojamos, kalbant apie mūsų, Lietuvos, visuomenę, iki šiol patiriančią išgyvento autoritarinio režimo pasekmes. Tai traumos ir kompleksai, kurie veikia ne tik tiesiogiai režimą patyrusius asmenis, bet ir antros bei trečios kartos palikuonis. Pasaulyje ir Lietuvoje atliekami moksliniai tyrimai ir kalbama apie transgeneracinį politinių, kultūrinių traumų ir jų psichologinių pasekmių perdavimą.

Mokslinės psichologijos studijos, tiriančios Lietuvoje patirtų kultūrinių traumų poveikį, nurodo autoriteto kompleksą, besireiškiantį žmonių psichikoje (Gudaitė, 2014, 2016). Autoritetų bijome, su jais kaunamės arba visais būdais bandome išvengti santykio su jais, kartais, pavyzdžiui, neigdami bet kokį autoritetą apskritai.
Kitos Lietuvos psichologų moksliniuose tyrimuose randamos kultūrinių traumų pasekmės – tai traumas tiesiogiai patyrusių žmonių ir antros bei trečios kartos išgyvenusiųjų baimingumas, nesaugumo jausmas, iniciatyvos stoka, nepasitikėjimas savimi ir agresijos integracijos sunkumai (Gudaitė, 2014, 2016; Gailienė, 2015). Agresija slopinama, nes ji siejasi su autoritarinio režimo destruktyvumu, didele grėsme, mirtimi. Agresija dažnai projektuojama į išorę, nepripažįstant savo paties pykčio ir taip prarandant gebėjimą konfrontuoti su kitų agresija. Kartais agresija nukreipiama į save, - žmogus save naikina psichologiškai ar net fiziškai, – ar į savo artimuosius.

Šiuolaikinėje jungiškoje psichoterapijoje šeimos ir kultūrinei pasąmonei bei galimoms kultūrinių traumų pasekmėms skiriama pakankamai daug dėmesio. Profesorė Gražina Gudaitė (2014) yra atlikusi mokslinį tyrimą, kuriame analizavo 64 individualios ilgalaikės psichoterapijos atvejus. Tyrime rasta, kad beveik 70 procentų visų atvejų psichoterapijos metu iškilo kultūrinių traumų pasekmės, su kuriomis buvo susiję klientų sunkumai ar simptomai.

Kaip atpažinti, kad žmogaus psichiką trikdo kultūrinės traumos? Paprastai psichoterapijos pradžioje žmogus apie jas nekalba ir neįsisąmonina jų poveikio. Kartais išgirstame apie kultūrines traumas aktyviai domėdamiesi giminės istorija. Labai dažnai jungiškoje psichoterapijoje apie reikšmingas kultūrines traumas praneša sapnai. Sapnuose sutinkame vaizdinių, kurie asociacijomis nuveda iki šeimos ar giminės narių, o ne pačių klientų, patirtų kultūrinių-politinių traumų. Kaip pavyzdį pateiksiu klientės sapno fragmentą: „Einu į renginį. Daug apsaugos, daug patikrų. Patenku į vidų, bet ateina saugumo darbuotojai. Jie sako: yra keletas žmonių, kuriems negalima čia būti. Nes netinkamos asmenybės. Skaito žmonių sąrašą ir mane įvardija. Mane išveda iš tos salės. Aš visiškai nustembu. Juk su mano reputacija viskas gerai!“

Asocijuodama klientė prisimena močiutę, kurią labai jauname amžiuje įtraukė „į sąrašus“ ir išvežė į Sibirą... Klientė yra girdėjusi, kad močiutė kalėjo Sibiro lageryje nežmoniškose sąlygose, kur buvo išprievartauta. Panašu, kad močiutės patirti išgyvenimai siejasi su klientės kraštutinio nevertingumo, netinkamumo, nepriimtinumo jausmais, kuriuos klientės gyvenimo įvykiai ir sukuriami destruktyvūs santykiai, deja, vis sustiprina...

Jungiškoji psichoterapijos teorija teikia vilties, nes gelbsti ne tik atpažįstant žalingą kultūrinių traumų poveikį, bet ir gyjant nuo jų. Tiek K. G. Jungo, tiek jo pasekėjų darbuose nurodomos priemonės, atkuriančios asmens susietumo, vientisumo ir pajėgumo jausmus – tai, ką kultūrinės traumos paprastai suardo. Domėjimasis savo istorija, žinojimas apie skaudžias šeimos bei giminės narių patirtis turi terapinį poveikį. Anksčiau nepažintos, svetimos asmenybės dalys tampa savesnės ir aiškesnės, stiprėja ryšys su savo vidiniu pasauliu. Šešėlinių dalių, kurios buvo atskeltos, atribotos nuo sąmonės, įsisąmoninimas didina vientisumo jausmą, praplečia asmens galimybes. Dažnu atveju pripažinus ir prisijaukinus savo agresiją, grįžta didelė dalis energijos ir gebėjimas konstruktyviai reikšti pyktį, mažiau jo bijoti. Agresijos įsisąmoninimas siejasi ir su galėjimo, savo galios daryti įtaką jausmu. Neseniai Lietuvoje atliktame kokybiniame tyrime psichoterapiją lankę žmonės, kuriems buvo būdingas trapus savo vertės jausmas ir kurie priklauso antrajai arba trečiajai sovietinę santvarką išgyvenusiųjų kartai, įvardino pasikeitimus, įvykusius per psichoterapijos metus. Vienas dažniausiai minėtų svarbių pokyčių buvo bejėgiškumo vietoje atsirandantis jausmas, „kad aš galiu“ (Petronytė-Kvedarauskienė, 2018).

Susieti įvairias asmenybės dalis, kurios dėl trauminio patyrimo šeimoje ar kultūroje buvo atskirtos, padeda jungiškoje psichoterapijoje pasitelkiami simboliai. Į iškilusius simbolius žiūrima pagarbiai, jų klausomasi, nes simboliai turi savybę apjungti atrodytų nesutaikomas priešybes. Simboliai gali išvesti iš „arba-arba“ pasirinkimų, nurodyti trečią išeitį, peržengti ribotus Ego sprendimus, pasiekti viršasmeninę dimensiją. Pabaigoje perpasakosiu jaunos klientės sapną. Mergina kreipėsi psichoterapijos dėl sunkumų prisitaikant akademinėse sistemose. Du kartus buvo nutraukusi studijas. Psichoterapijos pradžioje reiškėsi stiprus polinkis vengti nepažįstamų situacijų ir paralyžuojanti saviraiškos baimė. Nuo vaikystės pasikartojantis klientės sapnas: „Sapnuoju močiutę. Močiutė gyva. Užsirišusi ryškią margą skarelę. Eina iš kapų, kuriuose ji iš tikro palaidota. Eina naujai pramintu taku į miestą...“

Gyvenime merginai neteko su sapne pasirodančia močiute bendrauti, nes ši mirė, kai klientei buvo vos vieneri. Psichoterapijos metu sužinome, kad močiutė buvo persekiojama, tardoma ir kankinama KGB dėl miške besislapstančių artimųjų. Su šiais močiutės patyrimais pavyksta susieti sunkiai paaiškinamą klientės autoritetų ir bet kokios galią turinčios sistemos baimę, panišką kitų agresijos baimę,  baimę save parodyti, atsiskleisti, nuolat praktikuojamą vengimą ir slapstymąsi. Iš kitos pusės, močiutės su ryškia margaspalve skarele vaizdinys, iškilęs sapne, talpina ne tik patirtas traumas ir su jomis susijusias baimes. Vaizdinys nurodo ir įvairias galimybes bei močiutės stiprybę ir gyvybingumą. Skarelė pridengia, apsaugo nuo žvarbaus vėjo, o kartu atspindi gyvenimo įvairovę – tiek daug joje ornamentų, spalvų, derinių... Nepaisant visų grėsmių ir patirto smurto, močiutė sugebėjo išgelbėti nuo tremties ir slapstydamasi užaugino 3 vaikus. Klientė girdėjusi, kad močiutę žmonės laikė santykių žinove. Politinei situacijai atšilus, į ją kreipdavosi patarimų bendravimo ir kasdienio gyvenimo klausimais. Panašu, kad klientė turėjo daug bendro su močiute. Psichoterapijos metu ji kūrė santykį su savo stiprybėmis bei galimybėmis, ėmė mažiau bijoti autoritetų, drąsiau jautėsi universitete. Mergina baigė studijas, įgijo profesiją ir sėkmingai bei gana džiaugsmingai pradėjo dirbti žmogiškųjų išteklių ir žmonių santykių srityje. Tarsi pajudėjo keliu, kuriuo sapne ėjo močiutė- gyva, su ryškia skarele, aiškiai matoma...

    3. Elona Lovčikienė. Kolektyvinė pasąmonė ir archetipai, individuacija, sinchroniškumas

Kaip jau parodė Dovilė Kvedarauskienė, simbolis jungiškojoje psichologijoje užima centrinę vietą, o gebėjimas mąstyti simboliškai laikomas būtinu ne tik asmenybės, bet ir visuomenės sveikatai. Juk kas atsitinka, kai religinius vaizdinius skaitome paraidžiui, lyg ženklus ar istorinę tiesą – tuomet stengiamės atversti vieni kitus, žūtbūtinai kariaujame, o esmė lieka nesuvokta. Simbolis išreiškia gelminius poreikius ir pokyčius, sutaiko, sutalpina priešybes. Gebėdami skaityti savaime iškylančius pasąmonės simbolius įsitikiname, kad pasąmonė yra prasminga – uždavinį tai parodyti žmonėms Karlas Gustavas Jungas būtent ir laikė svarbiausiu savo uždaviniu. Lygiai kaip uždavinį įrodyti, kad pasąmonė yra bendras žmonijos patyrimas, o ne subjektyvi jo fantazija ar chaotiškas perversijų mišinys. Jungo kolektyvinės pasąmonės ir archetipo samprata neabejotinai padarė didelę įtaką XX amžiaus kultūrai. Įvairių sričių mokslininkai nuo XIX amžiaus ir per visą XX-ąjį nepriklausomai aptikdavo ir tyrė panašias struktūras, šitaip pavirtindami archetipų hipotezę: etnologas Adolfas Bastianas aptiko elementariąsias idėjas, etnines idėjas, filosofas Imanuelis Kantas kalbėjo apie apriorines struktūras, lingvistas Noamas Chomsky atrado giliąsias kalbos struktūras, psichiatras John Bowlby – instinktyvųjį elgesys pagal prototipus (1958). Sociobiologai, evoliuciniai psichiatrai ir psichologai kalbėjo apie genetiškai perduodamas atsako strategijas (Brant Wenegrat, 1984), valdančias programas (Russel Gardner, 1988), algoritmus (Sally Walters, 1994) ir pan. Pats Jungas pradžioje archetipą apibrėžė kaip instinkto vaizdinį, turintį emocinius ir dinaminius aspektus, vėliau kalbėjo ir apie psichoidinį jo pagrindą. Veikiant kolektyvinės pasąmonės archetipui patiriami itin intensyvūs išgyvenimai, ir sąmonei iškyla iššūkis kaip juos atlaikyti.

Tuo tarpu Lietuvoje iki šiol vyksta diskusija tiek pasąmonės sampratos, tiek archetipo egzistavimo klausimu. Kartais atrodo, lyg gyventume ne tik ikijungiškame, bet ir ikifroidiniame pasaulyje. Į XXI amžių įžengėme, viena vertus, siekdami kuo didesnio produktyvumo bei racionalumo, efektyvumu norėdami prilygti savo kompiuteriams. Esu girdėjusi atvirą paciento apgailestavimą, kad jis nėra kompiuteris. Kol kas negirdėjau lyginimosi su išmaniuoju telefonu, bet esu tikra, kad dalis slapta jam pavydi beveik neribotų galimybių. (Beje, telefonas aktyviai dalyvauja mūsų sapnuose – Jungo amžiuje to negalėta įsivaizduoti.) Šiuo požiūriu emocinis gyvenimas pasirodo trukdantis ir mieliau slopinamas įvairiausiais vaistais nei vertas ilgesnio ir gilesnio dėmesio. Kita vertus, tarsi kompensuodama tokias tendencijas populiarioji psichologija ir Naujojo Amžiaus judėjimai archetipus pavertė savotiškais saldainiais, viliojančiais stebuklingomis galiomis. Kiekviena moteris ir kiekvienas vyras – dievas, ir tą kai kas linkę suprasti paraidžiui, nors knygų autorė, šiuolaikinė jungiškoji psichoanalitikė J. S. Bolen, kalba metaforomis, reikalauja simbolinio požiūrio.

Kaip galime įsitikinti skaitydami Deirdre Bair knygą bei anksčiau išleistą K. G. Jungo Raudonąją knygą, paties Jungo pavyzdys liudija, kokias milžiniškas pastangas jam teko įdėti, kad suvaldytų Herojaus, Šešėlio, Animos, Savasties archetipų įtaką. Skėsčiojo rankomis, kaltinamas nesantuokiniu ryšiu: „Ką galėjau padaryti, kai Anima trenkė man per galvą?“ Bent bandė konfrontuoti. Tuo tarpu rašytojas Džeimsas Džoisas net po daktaro Jungo konsultacijos liko visiškai aklas tos pačios Animos – gelminio moteriškumo archetipo – veikimui, neigdamas jos projekciją į dukterį, ir šiai tai lėmė psichikos sutrikimą. Jei tikrai gilinamės, mums nebelieka galimybės idealizuoti archetipų: aiškiai juntame, kokie jie abejingi mūsų žmogiškiems apribojimams ir kaip jiems neįdomu mūsų kasdienės adaptacijos, santykių klausimai. Mūsų dabartinėje aplinkoje archetipinių programų veikimas akivaizdus, kuomet užvaldo visagalybės ir visažinystės fantazijos lyg tapus dievu. Neretai jos lydimos nepaprasto egocentriškumo kaip Narcizo istorijoje ar noro visus pamokyti gyventi lyg tapus mitiniu Moku ar pačiu Perkūnu. Kitas pavyzdys – žūtbūtinės dirbtinio apvaisinimo pastangos, net neturint ilgalaikio santykio ar šeimos, kuomet veikia archetipinė motinystės programa, verčianti įkyriai žvelgti į tiksintį laikrodį. Tuo tarpu Herojaus archetipas neišvengiamai turi šešėlinę pusę, todėl ir sunku sutalpinti didvyrio istorijoje esančias dėmes – bet jos neišvengiamos ir nepanaikina didvyriškumo. Pavyzdžius galima būtų vardinti ir vardinti.

Lieka aiški viena kryptis – siekti ne būti dievais, o išlaikyti ryšį su dieviškosiomis galiomis ir vaizdiniais, kad būtume „mylimi vaizduotės“ (kalbant jau James Hillman žodžiais), liktume gyvybingi ir gebėtume aiškiai suvokti kuklią savo vietą pasaulyje. Pats Jungas ne kartą pabrėžė, jog renkasi psichologo ir empirinio mokslininko vaidmenį, norėdamas išvengti tapatinimo su menininku, pranašu ar mistiku. Jis nebematė prasmės tęsti Raudonosios knygos, pats laikydamas ją fantazijų ir pranašysčių rinkiniu, prieštaraujančiu medicinos gydytojo esmei. Rašė, kad pajėgęs suvaldyti tų galingų pirminių išgyvenimų jėgą ir alchemijos pagalba sukomponavęs juos į visumą. Jo laikysena pasąmonės atžvilgiu mums svarbi kaip tam tikras pavyzdinis modelis: pagarbi, pripažįstanti šventas autonomines galias, tačiau konfrontuojanti, kiek tik leidžia sąmonės galimybės. Man regis, tą ypač prasminga pabrėžti dabar, kai Lietuvoje, kaip ir daug kur pasaulyje, vyksta psichodelikų ir visokiausių ritualų atgimimas. Savastis, Jungo skirtingai apibrėžiamas archetipas, tačiau dažniausiai laikoma psichiką organizuojančia struktūra, turi ir tamsiąją pusę. Jungiškasis asmenybės tapsmo kelias, vadinamoji individuacija – tai ne dieviško tobulumo ar savirealizacijos siekimas, o unikalaus savo būdo pripažinimas savosios kultūros kontekste. Kad taptum individualiu, tai yra, nedalomu, svarbu ne ekstremalūs potyriai, tačiau autentiškas gyvenimas teigiant vertybes. Susidūrimai su archetipais sapnuose ar pakitusiose sąmonės būsenose visada verčia ieškoti sąmoningo atsako, etinio pasirinkimo ir gilesnės integracijos galimybės. Tačiau tikrai ne viską galima, o kai ko visiškai nereikia integruoti, ypač turint minty asmenybės destrukcijos grėsmes. Be kita ko, asmenybės tapsmas visada reikalauja pastangų ir laiko, kad ir kaip tai nepatinka norintiems greitų rezultatų dvasiniams ieškotojams bei analitinės psichologijos kritikams.

Paties Jungo gyvenimo istorija, kurią sąžiningai ir net smulkmeniškai tiksliai mums atkuria Deirdre Bair, parodo, kiek svarbi ir horizontali, ir vertikali būties ašis. Priešybių sandūra jį nuolat lydi, nuolat jo yra apmąstoma. Kartu su fiziku Wofgangu Pauli suformuluodamas priešybes – fizinę ir psichinę tikrovę – jungiantį sinchroniškumo reiškinį atskleidžia žmogaus sąmonės paskirtį: suteikti pasauliui prasmę. Šiuolaikinė analitinė psichologija sinchroniškumo reiškinį tiria ekosistemų kontekste ir tuo tampa itin aktuali. Tai, ką dabar ir Lietuvoje skaitome apie medžių ar gyvūnų žinių perdavimo tinklus, mąstoma ir apie žmogų. Dar XX amžiaus pradžioje būtent Jungas vystė Džeimso idėjas apie psichologinį lauką, sakydamas, kad kolektyvinės pasąmonės archetipai yra tarsi to lauko mazgai, kurių kiekvienas susijęs tarpusavyje. Dabar grįžtama prie šios minties ir skatinamas asmenybės, kaip glaudžiai susijusios su kultūrine aplinka ir net su viso pasaulio siela, supratimas. Man regis, Lietuvoje ši idėja gali būti sava, nes artima mūsų prigimtinei kultūrai, jei tik nuo šios nenusigręšime, o atvirkščiai, stengsimės giliau suprasti ir suderinti su savo moderniomis žiniomis. Savęs kaip nedalomos visumos dalies suvokimas, mūsų protėviams buvęs itin svarbus, vėl tampa vis aktualesnis ir verčia prisiimti atsakomybę už visumą – tiek už valstybę, tiek už gyvąją gamtą ir jos išteklius.

Pabaigai noriu pakviesti skaityti apie K. G. Jungą, skaityti patį Jungą ir ateiti į Lietuvos analitinės psichologijos asociacijos viešąsias paskaitas, kurias organizuojame Vilniaus Mokytojų namuose trečiąjį mėnesio ketvirtadienį. Ten parodome, kaip analitinės psichologijos idėjas įgyvendiname savo psichoterapijos praktikoje ir susiejame su kasdieniu žmogaus gyvenimu. Ieškokite informacijos mūsų svetainėje www.lapa.lt

Galiausiai leisiu sau pastebėti, kad Jungas neskaitė grožinės literatūros, išskyrus Agatos Kristi ir Džordžo Simenono detektyvus – atleistina žmogui, perskaičiusiam visą biblioteką mitologijos, filosofijos ir psichologijos bei parašiusiam 20 raštų tomų; o jums linkiu turtingos knygų mugės!