In memoriam Rasai Pilipauskienei

2017 metų rugpjūčio 15 dieną mirė Rasa Pilipauskienė. Rasą palaužė sunki liga, su kuria ji ilgai kovojo.

Didelę Rasos gyvenimo dalį užėmė studijos ir domėjimasis žmogaus vidiniu gyvenimu bei darbas psichinės sveikatos srityje. Rasa 1988 baigė Vilniaus Universitetą, kur įgijo  psichologės kvalifikaciją. Nuo 2001 iki 2010 studijavo Praktinės psichologijos studijų centre, kur baigė klinikinės psichodiagnostikos mokymo kursą, geštaltinės psichoterapijos mokymo bazinio lygmens programą ir
C. G. Jung analitinės psichoterapijos mokymo programą bei įgijo psichoterapeuto kvalifikaciją. Nuo 1999 iki 2008 metų Rasa dirbo Šiaulių ir Radviliškio psichikos sveikatos centruose, o nuo 2008 iki 2016 metų VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės Suaugusiųjų psichiatrijos ir Psichosocialinės reabilitacijos skyriuose. Nuo 2011 metų buvo Lietuvos analitinės psichologijos asociacijos nare.

Visiems, kurie pažinojo Rasą, ji išliks kuklaus, jautraus ir labai gilaus žmogaus pavyzdžiu.

Kolegė ir draugė Viktorija Vaišvilaitė prisimena: “Nuo 2008 iki 2015 metų su Rasa dirbome   Suaugusiųjų psichiatrijos skyriuje. Išoriškai nedrąsi ir kukli,  per darbo metus Rasa atsiskleidė kaip labai atsakinga, sąžininga, atidi kolegoms, turinti subtilų  jumoro jausmą. Ji nevengė imtis sunkių, „neperspektyvių“ pacientų, gebėjo su jais išbūti,  ir neretai šiems žmonėms tai būdavo stipriausia  terapinė patirtis. Ieškodama savo pozicijos komandoje, Rasa inicijavo palaikančiosios psichoterapijos grupės veiklą ir buvo pirmoji jos terapeutė. Tai atrodė beprotiškai drąsus žingsnis – surinkti į grupę pacientus, kurie „per seni“ ar „pernelyg sutrikę“, kad dalyvautų atskleidžiančiojoje terapijoje. Jau po metų ši grupė  tapo neatsiejama skyriaus veiklos dalimi, jos naudą pajuto ir pacientai, ir specialistų komanda, skyriaus bendruomenės atmosfera tapo labiau terapinė. Rasa mielai dalinosi su kolegomis viskuo, ką turėjo - žiniomis, laiku, savo išaugintais obuoliais, daržovėmis, sodinukais, mamos keptu nepakartojamu „Napoleonu“. Skyrių uždarant, per atsisveikinimo pietus Rasa atvežė simbolinę dovaną – skyriuje augintą gasteriją išdalijo daigeliais ir, pasodinusi į  vazonėlius, padovanojo   kiekvienam darbuotojui. Bandau  žodžiais įvardinti, kokią prasmę  jos dovanota ir ant namų palangės gyvenanti gasterija  turi man: troškimas, kad tai, kas buvo bendra, kas sieja, augtų, skleistųsi, tęstųsi...”.